Svarstymai dėl minimalios mėnesinės algos (MMA), deja, negali būti paremti patikima teorija.
Atrodo keista, tačiau mokslas dėl MMA poveikio užimtumui ir verslo sąlygoms nieko konkretaus pasakyti negali – kaip ir dėl gyvybės Marse. Galbūt todėl ginčai dėl MMA politinėje plotmėje primena neryžtingą apsistumdymą, o negausiose ekonomistų diskusijose pilna išlygų. Lietuvoje dėl MMA didinimo vėl imta diskutuoti artėjant rinkimams. MMA pokyčiai labiau paveiks rinkimų baigtį, jeigu bus padaryti likus kaip galima mažiau laiko iki balsavimo. Kita vertus, reikia laikytis tam tikro padorumo ir nedidinti MMA paskutinę dieną, priešingu atveju akis badys šiurkštus politinės naudos siekimas. Atsižvelgiant į tokius išskaičiavimus, matyt, ir reikia vertinti pramonininkų, profsąjungų ir vyriausybės kadrilį MMA klausimu.
Delsiančioji pusė, arba stabdys, šiuo atveju yra Andriaus Kubiliaus vyriausybė. Tačiau stumiančiosios pusės – profsąjungų ir darbdavių – argumentai nėra gelžbetoniniai. Vieni viešojoje erdvėje pasisakantys ekonomistai lenkia į tai, kad darbdavys ne visuomet gali mokėti daugiau – reikia, kad darbuotojas sukurtų dar ir pridėtinę vertę. Jeigu bus peržengta tam tikra riba, MMA didinimas gyvenimo ją gaunantiesiems nepagerins, o ir nedarbas gali padidėti, nekalbant apie tai, kad verslas dar labiau slėpsis šešėlyje. Tokiems samprotavimams taktiškai prieštaraujama nurodant, kad darbas, taigi ir darbo užmokestis – tik vienas iš gamybos veiksnių. Verslininkai veikia kintant verslo sąlygoms. Jeigu prisitaikoma prie žaliavų, gaminių komponentų brangimo, nebus labai sunku prisitaikyti prie dalinio darbo jėgos pabrangimo.
Esama ir vadovėlinio požiūrio į MMA – jos didinimas kartu padidina tokią algą gaunančių žmonių nedarbą. Tačiau yra ir konkrečių tyrimų, kurie rodo, kad, pavyzdžiui, 1992 m. Naujojo Džersio valstijoje (JAV) padidinus MMA, užimtumas tarp MMA gaunančių greitojo maisto restoranų darbuotojų ne sumažėjo, o padidėjo. Gegužės 1-ąją, Pasaulinę darbininkų solidarumo dieną, buvo prisimintas ir didysis kapitalistas Henry Fordas. Jo biografija smulkiai aprašyta, todėl nemažai darbo klasės atstovų žino, kad H. Fordas 1914 m. padvigubino savo atlyginimus darbininkams – šie ėmė uždirbti net 5 dolerius per parą. Jis tai padarė ne iš gero gyvenimo. Dėl kadrų kaitos H. Fordo automobilių gamybos kompanija patirdavo didžiulių nuostolių. Pavyzdžiui, pravaikštas per dieną padarydavo maždaug dešimtadalis darbininkų. Padvigubinęs atlyginimus H. Fordas pasiekė, kad darbininkai ėmė labiau branginti darbo vietą. Ir padarė tai ne valdžios verčiamas, o siekdamas naudos savo verslui. Sutirštindami spalvas sakytume, kad Lietuvos prekybos tinklų henriai fordai galėtų tiek padidinti algas mažiausiai mokamiems darbuotojams, jog šie pamirštų „Maisto banką“.
Kapitalizmui reikalingi vartotojai, o MMA didinimas savaime vartotojų nesukuria. Įteisinus MMA neleidžiama darbuotojui oficialiai mokėti mažiau už tam tikrą ribą. Esant išsikerojusiai šešėlinei ekonomikai MMA pokyčiai amortizuojami kitaip perskirstant pinigus vokeliuose. Aišku, darbdaviui dėl to padaugėja rūpesčių. Kaip politinė korta MMA traukiama iš kaladės prieš rinkimus. Tai, kad dabartinė vyriausybė laužosi dėl MMA didinimo, dar nereiškia, kad ji laužysis iki gyvavimo pabaigos.
