.jpg)
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo Vilniaus universiteto (VU) docentas, istorikas Eugenijus Saviščevas, liepos 6-ąją, kaip dieną, kai buvo karūnuotas Mindaugas, nustatė šviesaus atminimo istorijas Edvardas Gudavičius, remdamasis XIX a. pabaigoje paskelbtais lenkų istoriko Julijaus Latkovskio darbais.
1251 m. Mindaugas pasikrikštijo, mainais perleidęs didelę dalį Žemaitijos Livonijos ordinui. Svarbiausias Mindaugo tikslas, priėmus krikščionybę, buvo karūnuotis. Iš Mindaugo pasirašyto akto aišku, kad jis vainikuotas 1253 m. liepą, tačiau tiksli diena nenurodyta.
Karūnavimas dažniausiai vykdavo bažnytinių švenčių metu, tačiau, kadangi liepą tokių nėra, J. Latkovskis ir E. Gudavičius kėlė hipotezę, kad Mindaugui ant galvos karūna uždėta buvo sekmadienį. 1253 m. liepą sekmadieniai buvo 6, 13, 20, 27 d.
Aktą, kuriuo Mindaugas Livonijos ordinui perduoda dalį Žemaitijos, popiežius Inocetas IV pasirašė rugpjūčio 21 d. E. Gudavičius skaičiavo, kad laiškas iki Romos iš Lietuvos turėjo keliauti apie penkias savaites. Istorikas kėlė teoriją, kad liepos 13 d. yra „ant ribos“, kad laiškas būtų spėjęs nukeliauti, tad Mindaugo karūnavimo dieną E. Gudavičius įvardijo liepos 6-ąją.
„Aš ne vieną kartą esu parašęs, kad liepos 6 d., bet skliausteliuose, kaip rezervas, dar viena galimybė, bet mažesnė, kad liepos 13 d.“, – laidoje „Būtovės slėpiniai“ yra sakęs E. Gudavičius.
1989 m. E. Gudavičius pasiūlė šią dieną laikyti Mindaugo karūnavimo diena, o 1990 m. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas liepos 6-ąją paskelbė valstybine švente.
Istorikas Tomas Baranauskas kelia versiją, kad Mindaugas karūnuotas birželio 29 d., nes tada yra Šv. Pertro ir Šv. Povilo diena, kitaip sakant, bažnytinė šventė, per kurias valdovai dažniausiai ir būdavo vainikuojami.
„Profesorius Gudavičius teikė tokią nuomonę, kad mes imame labiausiai tikėtiną datą. Žinoma, atsiranda tokių galimybių, kad į vieną ar kitą pusę. Bet liepos 6 d., bet kokiu atveju, yra kertinė. Arba savaitę prieš, arba savaitę po. Mes neturime tos konkrečios datos, bet labiausiai tikėtinas tas vidurinis sprendimas“, – naujienų portalui tv3.lt sakė VU docentas E. Saviščevas.
Neaiški ne tik diena, kada Mindaugas buvo karūnuotas, bet ir vieta, kur vyko ceremonija. Pasak E. Saviščevo, tai sena ginčų tema tarp istorikų. E. Gudavičius buvo linkęs manyti, kad Mindaugas karūnuotas Vilniuje. Tačiau, anot E. Saviščevo, to meto šaltiniuose Vilniaus pavadinimas nefigūruoja, tad dalis istorikų skeptiškai žvelgia į šią versiją.
Svarstoma, kad Mindaugo vainikavimas galėjo vykti Vorutos pilyje, kurios visiškai tiksli vieta iki šiol nežinoma. Tačiau, anot E. Saviščevo, ir ši teorija sulaukia skepsio.
„Tiksliai niekada nepasakysime, kur tai įvyko. Yra variantų, yra galimybių. Kritikos bet kuriam variantui galima žerti labai daug, o užtikrintumo mes praktiškai neturime“, – tikino istorikas.
Mindaugui didelės reikšmės neteikė
E. Saviščevas teigė, kad Viduramžių pabaigoje valdovai turėjo praktiką minėti savo valdymo metines, pasak istoriko, pažymėdavo, kas įvyko pirmaisiais, penktaisiais jų valdymo metais. Tačiau, anot pašnekovo, tą darydavo ilgą laiką valdžiusios, stabilios dinastijos.
„Šios tradicijos su Mindaugu mes sieti negalime. Nėra niekur pažymėta“, – aiškino E. Saviščevas.
Jo teigimu, valdovui kalendoriaus reikalai nerūpėdavo, apie tai jam primindavo bažnyčios veikėjai. Tad, kadangi Mindaugo Lietuvoje bažnyčia stipri nebuvo, istoriko nuomone, Mindaugas savo karūnavimo metinių nešvęsdavo.
Pats Mindaugo, kaip Lietuvos valstybės kūrėjo įvaizdis, pasak E. Saviščevo, atsirado XIX a. su jau minėtais J. Latkovskio darbais. Kadangi Lietuvos tautinio atgimimo veikėjai gerai mokėjo lenkiškai, istoriko teigimu, jie buvo susipažinę su tyrimais apie Mindaugą. Tačiau, E. Saviščevo tvirtinimu, nei Mindaugo karūnavimui, nei pirmajam ir vieninteliam Lietuvos karaliui to meto intelektualiai didelės reikšmės neteikė.
Ką lietuviui turėtų reikšti diena, kurią minime ir švenčiame jau 30 metų? E. Saviščevo teigimu, Mindaugo karūnavimo diena – tolimas dalykas, kurį dalis mokslininkų ir visuomenės atmeta kaip dirbtinai sukurtą šventę.
Tačiau, istoriko nuomone, liepos 6-oji simbolizuoja Lietuvos valstybės pripažinimo tąsą. Jei 1009 m. pirmą kartą paminėtas šalies vardas, tai 1253 liepos 6 d. Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo.
„Vėliau Lietuvos vardo išlikimas mezga tam tikrą tęstinumą, į kurį mes galime žiūrėti kaip į labai tolimą faktą. Bet mes niekada jo neatsikratysime. Tai betarpiškai susiję su Lietuvos vardu ir iš to vestinos visos sąvokos, tokios kaip lietuviškas, lietuvis, lietuvybė“, – įsitikinęs E. Saviščevas.
Naujienų portalas tv3.lt skelbė, kad nors Lietuva turi daugiau šventinių dienų, per kurias nereikia eiti į darbą, nei daugelis Europos valstybių, užuominų, kaip būtų galima papildyti laisvadienių sąrašą, yra. Belieka žvilgtelėti į kaimynines valstybes, kurių šventinės nedarbo dienos turi tradicinių ar istorinių ryšių ir su mūsų šalimi.
Lietuvoje yra 15 valstybinių švenčių, kurios yra nedarbo dienos. Tai Naujieji metai (sausio 1 d.), Valstybės atkūrimo diena (vasario 16 d.), Nepriklausomybės atkūrimo diena (kovo 11 d.), dvi Velykų dienos, Tarptautinė darbo diena (gegužės 1 d.), Joninės (birželio 24 d.), Valstybės diena (liepos 6 d.), Žolinė (rugpjūčio 15 d.), Visų šventųjų diena (lapkričio 1 d.), Kūčios (gruodžio 24 d.) ir dvi Kalėdų dienos (gruodžio 25–26 d.).
Nuo šių metų laisvadienių tampa ir Vėlinės, lapkričio 2 d. Seimas linkęs pritarti, kad 2021 m. į darbą nereikėtų eiti ir sausio 13 d., minint 30-ąsias Laivės gynėjų dienos metines.
