Dar visai neseniai už „geležinės uždangos“ piešiniai kūno odoje buvo laikomi žemos kultūros ar tiesiog nusikaltėlių požymiu, naciai juos siejo su psichikos sutrikimais, o štai dabar tatuiruotės net ir madingos. Vienaip ar kitaip – visais amžiais žmonės tatuiruotėms nebuvo abejingi.
Vieno atsakymo į klausimą „Kodėl žmonės tatuiruojasi“ nėra. Mėginant rasti atsakymą reikia atsižvelgti į tatuiruotes besidarančiųjų ir besidariusiųjų kultūrinį, socialinį pagrindą. Nereikia pamiršti, jog skirtingose kultūrose ir socialinėse grupėse šių piešinių svarba yra skirtinga. Jų reikšmė skiriasi taip pat dėl žmogaus lyties ar amžiaus. Lygiai taip pat tatuiruočių reikšmė kinta ir laike – nuo seniausiųjų amžių iki šiandienos. Neretai teigiama, kad tatuiruotės – mados reikalas, betgi žinome, kad ne tiek ir daug yra pastovesnių dalykų už mados keitimąsi. Šio reiškinio priešininkai teigia esą besitatuiruojantieji mėgina jomis paslėpti asmenybės problemas, ydas ar net sutrikimus, socializacijos stoką, sieja su depresija. Šalininkai, atvirkščiai, pabrėžia asmens saviraišką, individualumą, nepriklausomybę ir išskiria kaip tam tikrą meno rūšį.
Trūksta tyrimų
Populiarus ir autoritetingas žurnalas „Psychology Today“ nurodo kelias galimas priežastis, kodėl žmonės tatuiruojasi. Pirmiausia daroma prielaida, kad tatuiruotės, panašiai kaip ir auskarai, kaip dažyti plaukai ar drabužis, kurio tėvai savo vaikui niekada nenupirktų, yra tam tikra saviraiškos priemonė. Vienas iš pirminių tatuiruotės socialinių pranešimų byloja: „Aš esu asmenybė, mano kūnas priklauso man.“ Žinoma, daugelis skaitytojų gali ginčytis su tokia prielaida ir tvirtinti, kad asmenybę galima atskleisti ir kitais būdais, nebūtinai tatuiruojantis, veriantis auskarus, mūvint žiedus, tačiau iš esmės juk tai kiekvieno suaugusio žmogaus saviraiškos pasirinkimo reikalas.
„Psychology Today“ atkreipia dėmesį, kad ne Vakarų kultūrose tatuiruotės vis dėlto labiau pabrėžia ne asmenybę, individualumą, o priklausymą kokiai nors socialinei žmonių grupei. Vakarų kultūroje tokios priklausomybės kokiai nors žmonių grupei bene ryškiausi pavyzdžiai yra išsitatuiravę jūreiviai ir kaliniai. Pastebėtina ir tai, jog tatuiruotes, tarkime, jūreiviškas, turi ar turėjo ir kai kurios įžymybės. Pavyzdžiui, aktorius seras Seanas Connery tatuiruote pažymėjo savo tarnavimą kariniame jūrų laivyne. Panašiai aiškinamos ir Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio V tatuiruotės motyvai.
Įvairius psichologinius gyvenimo aspektus nagrinėjantis žurnalas pabrėžia, kad vyrai tatuiruojasi ir labiau šį žingsnį sieja su vyriškumo ženklinimu, o ne kokiais nors socialiniais dalykais. Savo ruožtu pastaraisiais metais tatuiruotėms populiarėjant ir tarp moterų, aiškinama, jog moterys ar jaunos merginos taip demonstruoja emancipaciją, pabrėžia savitumą, nepriklausomybę. Tai taikytina, kai kalbama apie suaugusiuosius. Dėl vaikų ir nepilnamečių paauglių tatuiruočių – jos esą daromos daug dažniau dėl mados ir siekiant neatsilikti nuo kitų bendraamžių, stengiantis atrodyti suaugesniems nei iš tiesų esama. Žurnalas „Psychology Today“ nelinkęs įžvelgti ką nors bloga, jei vaikai užsinori laikinų tatuiruočių, tačiau nuogąstauja, kad tikrosios tatuiruotės, padarytos, kai asmenybė, pomėgiai ir pažiūros dar tik formuojasi, gali vėliau turėti neigiamų pasekmių. Tikėtina, kad, jei koks piešinys tam tikroje kūno vietoje žavi paauglystėje, vėliau gali ir nebepatikti, atrodyti mažų mažiausiai nerimtai ar net kliudyti profesinei karjerai.
Mėginimai moksliškai įrodyti tatuiruočių sąsajas su asmenybės problemomis kol kas nedavė apčiuopiamų vaisių. Viename Vokietijos universitete atliktas tyrimas su 2.043 dalyviais neatskleidė ryšio tarp tatuiruoto ar neišpiešto kūno ir depresijos, kaip kad buvo laukta. Vis dėlto tarp tatuiruotųjų buvo daugiau tokių, kurie užsiminė, kad jų gyvenimas nėra laimingas ir jie linkę į depresiją. Tiesa, aišku kol kas viena – mokslinių tyrimų apie tatuiruotes atlikta dar pernelyg mažai, kad būtų galima padaryti svaresnes išvadas.
Vertingi įrodymai
Istoriniai šaltiniai vienareikšmiško atsakymo, kaip ir iš kur atsirado tatuiruotės, nepateikia. Vieni jų teigia, kad tai senovės egiptiečių sumanymas, kiti palaiko Pietryčių Azijos ir Okeanijos kilmės teoriją. Sakoma, kad per Kiniją maždaug prieš 2000 m. iš Azijos ir Okeanijos šalių tatuiruotės paplito ir senovės Graikijoje, ten jos buvo savotiška šnipų komunikavimo priemonė.
Pats žodis tatuiruotė (pranc. Tatouage, angl. Tattoo) kildinamas iš Polinezijos salose Ramiojo vandenyno pietuose gyvenančių čiabuvių žodžio tatau, reiškiančio dvigubą ženklinimą ranka, siauresne prasme – piešinį, ženklą. Tokį žodį vieną iš pirmųjų kartų Europoje pavartojo britų keliautojas kapitonas Jamesas Cookas XVIII a., grįžęs iš kelionės į Markizų salas, ten jis stebėjo, kaip čiabuviai ant kūno spaudžia ženklus. Keliautojai, o ypač jūreiviai ilgainiui smarkiai prisidėjo prie tatuiruočių plitimo Europoje.
Kita vertus, istoriniai šaltiniai tvirtina, kad Japonijoje nuo seno egzistuoja iredzumis (jap. irezumi), tradiciniais metodais odoje paišomų ženklų menas, visiškai kitoks nei tatuiruočių piešiniai. Japonai darė tatuiruotes religiniais tikslais ar tam tikrose ceremonijose. Dažnos Afrikos genčių tatuiruotės taip pat pasižymi paprastumu – įrėžiami taškai, brūkšneliai, žvaigždutės, ratai, saulutės – geometrinės figūros.
Istorinės žinios apie tatuiruotes, jų kilmės hipotezės per pastarąjį šimtą metų gerokai pasikeitė. Manoma, kad maždaug 5200 metus pr. Kristų menanti, Austrijos Alpėse prieš gerą dešimtmetį rasta žmogaus mumija Ötzi mokslininkams pažėrė įrodymų, jog tatuiruotės Europoje buvo žinomos gerokai iki J. Cooko, o ir apskritai iki didžiųjų pasaulio atradimo laikų. Tai paliudijo dešimtys taško ar brūkšnio pavidalo tatuiruočių, rastų ant minėtos mumijos kūno. Tokių mumijų su tatuiruotėmis, datuojamų skirtingais laikmečiais, Eurazijos žemyne aptikta ir daugiau (pvz., Rusijoje, Altajuje), o tai privertė antropologus, kultūrologus ir kitų sričių mokslininkus „paankstinti“ tatuiruočių ir jų technikos datavimą.
Tapatybė
Vienareikšmiškai kalbėti apie tatuiruotes ir religiją taip pat negalima. Viena vertus, krikščionybės įtaka gerokai pristabdė tatuiruočių plitimą pasauliniu mastu, kadangi tatuiruotės buvo siejamos su pagonybe ar net raganavimu. Europiečiai užkariautojai stengėsi ne tik atversti pavergtuosius į krikščionybę, bet ir į savo kultūrą. Kita vertus, krikščionys ir prieš tūkstantį metų tatuiruodavosi kryžius, kad būtų tikri, jog bus palaidoti pagal krikščioniškas apeigas ir tradicijas. Tam tikra prasme tai buvo ir garantas, kad krikščionis nepriims kito tikėjimo. Tatuiruotės seniau, o kai kur dar ir dabar žymi asmens statusą gentyje, jo rangą, žymi priklausymą vienai ar kitai religinei bendruomenei. Ištatuiruotas ženklas galėdavo reikšti ir meilę ar bausmę, asmens nuopelnus mūšyje ar būti tiesiog talismanu ar amuletu. Šiandien tatuiruočių reikšmė šiek tiek kitokia, tačiau ji nėra iki galo apibrėžta. Žmonės ir dabar tatuiruojasi religiniais tikslais, priskiria save tam tikrai socialinei grupei, subkultūrai, dėl vienokių ar kitokių sentimentų.
Tatuiruočių istorija yra persunkta gausių tradicijų ir tam tikro kultūrinio paveldo. Kai kuriose šalyse iki pat šių dienų tatuiruotės yra ritualų dalis. Štai Borneo saloje, kurią dalijasi Indonezija, Malaizija ir Brunėjus, moterys ritualinėmis tatuiruotėmis praneša apie savo gebėjimus. Daugelyje tautų tikima, kad ištatuiruotas piešinys ant rankos pirštų ar riešų gali apsaugoti nuo piktų dvasių, nužiūrėjimo, padeda išvengti nelaimių. Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui, Laose, Kambodžoje, Tailande, iki šiol tatuiruojama tikint, kad iki gyvenimo pabaigos piešinys odoje padės apsaugoti žmogų nuo piktų dvasių, pritrauks sėkmę. Tatuiruotė nemažai kultūrų, be kita ko, yra ir ženklas, jog asmuo tapo suaugęs, suprask, iškentęs skausmą paauglys tapo vyru. Kaip minėta, tokio mąstymo pėdsakų išlikę ir šių dienų visuomenės bendrojoje sąmonėje. Na, ir, žinoma, dažnai be tatuiruočių neapsieina iniciacijų ritualai.
Papročiai kinta bangomis
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kaip tatuiruočių papročiai kinta, yra maoriai, jie iki šiol išpiešia ne kūną, rankas ar kojas, bet veidus. Kadaise, kai jie pirmąkart susidūrė su atklydėliais iš Europos, tatuiruotė, taip pat ir jos kopija, perpiešta nuo veido popieriuje, buvo tarsi išskirtinis maorių tapatybės ženklas, savotiškas parašas. Dabar dažnas iš jų pasakys, kad tai daro iš tradicijos.
Ne savo noru gautos tatuiruotės – tam tikras paženklinimas ir pažeminimas. Žmogaus teisių specialistai tokį veiksmą lygina net su bandos gyvūnų ženklinimu. Prievartininis tatuiravimas taikytas holokausto metu, tada koncentracijos stovyklose pagal tatuiruotes nustatydavo kalinių tapatybę. Šiandien prievarta tatuiruotę „užsidirbti“ galima laisvės atėmimo vietose.
Kariuomenėje – ypač britų ar amerikiečių – tai ne tik savotiška mada. Vykstant vykdyti tarptautinių karinių operacijų tatuiruotės turi ir kitą prasmę.
Kadangi dažai prasiskverbia giliai po oda, patologoanatomams tai yra vienas iš būdų atpažinti žuvusįjį. Net ir po didelių nudegimų tatuiruotės gali išlikti ant kūno, tad kareiviai taip tarsi apsidraudžia, kad neatsidurtų „nežinomo kareivio kape“.
Gausybės išradimų autorius, JAV mokslininkas Thomas Edisonas, kad ir ne visai tiesiogiai, taip pat susijęs su tatuiruotėmis. Jis išrado elektrinę mašinėlę, ja buvo galima dažais graviruoti popierių. Tokios mašinėlės principas pritaikytas ir dabartinėse tatuiruočių piešimo mašinėlėse, kadaise palengvinusiose šios srities meistrų darbą.
Vakarų pasaulyje kūno piešyba itin smarkiai ėmė populiarėti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ir iškart, ne be žiniasklaidos pagalbos, sulaukė daug visuomenės dėmesio ir karštų diskusijų. Sakoma, kad prie to prisidėjęs ir toks britų keliautojas Williamas Dampheris, jis 1961 m. grįždamas iš tolimų kelionių į Londoną kaip kompanjoną buvo pasiėmęs vieną itin smarkiai ištatuiruotą vienos genties princą. Po šio įvykio tatuiruotės Didžiojoje Britanijoje smarkiai išpopuliarėjo. Lietuvoje iki pat nepriklausomybės atgavimo ant kūno nupiešti ženklai reiškė žemą kultūrą.
Žvelgiant į tatuiruočių istoriją, bandant nustatyti jų reikšmę ir pasakyti, kodėl tatuiruojamasi, kol kas galima daryti vieną išvadą: tai kol kas vis dar per mažai ištirtas ar aprašytas dalykas, kiekvienas gali jį vertinti teigiamai ar neigiamai. Bet tai tikrai kur kas gilesnis reiškinys nei vien tik mada.
