Po rinkimų išaušęs rytas į Lietuvą atnešė ne tik sniego, bet ir protesto balsų. Pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvaujančios ir beveik visiškai parlamentinio darbo ir politikos patirties neturinčios Darbo partija, Rolando Pakso koalicija ir iki šiol tik sėkmingai savivaldybes šturmavusi Kazimiros Prunskienės sąjunga susišlavė 46,6 proc. balsų.
Tačiau čia tik pusė vaizdelio. Visa kova dėl rinkėjų ir likusių mandatų - po poros savaičių. Štai tuomet ir išaiškės, kas turės svaresnį balsą formuojant koaliciją.
Jei tikėsime naujausiais politikų postringavimais apie koalicijos meiles ir nemeiles, galime susidaryti keletą teorinių derinių. Čia, kaip ir šachmatuose, numatysime keletą variantų į priekį ir tik ponas Dievas žino, kuris iš jų ar visai kitas pasitvirtins po mėnesio kito.
Jei manysime, kad dabartinis jėgų balansas išliks, realiausia koalicija būtų tarp Darbo partijos ir valdančiosios koalicijos. Apie tai puse lūpų yra užsiminę Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir Naujosios sąjungos (NS) lyderiai - į tokį derinį kol kas nespjauna ir pats Viktoras.
Kitas variantas - mažumos Vyriausybė, jei opozicinės partijos rems greičiausiai tą pačią valdančiąją koaliciją. Tačiau žinant menką politikų, ypač naujokų, koalicinį patyrimą ir žlugusį Naujosios politikos bloką, nerealu tikėtis ilgalaikės Vyriausybės. Per daug interesų, per daug ambicijų, per daug konfliktų. Apie “vaivorykštės” koaliciją tarp ideologinių priešininkų, atkertančią politikos naujokus ar nesistemines partijas nuo valdžios, taip pat galima kalbėti tik su išlyga. Tokios koalicijos išlikimo sąlygos būtų panašios į mažumos Vyriausybės, o rizika susikompromituoti margoje koalicijoje ir išbarstyti likusį pasitikėjimą politikos senbuvėmis būtų pernelyg didelė.
Paskutinis variantas - Darbo partijos, liberalų demokratų bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjungos (VNDS) koalicija. Aritmetiškai šios partijos dabar turėtų tik apie 40 balsų iš 141. Neapsiimu spręsti, kiek Lietuvai tai būtų gerai ar blogai, tačiau, perfrazuojant rašytoją apie indėnus Karlą May, politikos geltonsnapiams reikia laiko, kol jie perpranta politikos subtilybes.
Viktoras Uspaskichas pasakė, kad koalicijos su R. Paksu nesudarinės. Darbo partijai dar reikia save įteisinti kaip pilnakraujį politikos veikėją ir, panašu, valdančioji koalicija tam labiau tinka bei skandalistai ir rėksniai. O K. Prunskienės balsų koalicijai gali ir nepakakti. Be to, jau dabar akivaizdu, kad dešiniosios jėgos - liberalcentristai ir konservatoriai - išlaikys bendradarbiavimą ideologiniais ir vertybiniais pagrindais.
Naujas Seimas bus labiau fragmentuotas. Palyginti su 2000 metų rinkimais, svarbių parlamentinių partijų skaičius išaugo nuo 4 iki 6 - koalicijos praktiškai neišvengiamos. Tai gali reikšti vyriausybių nestabilumą, ką jau kalbėti apie Seimo narių politinį turizmą tarp partijų. Kita vertus, koalicijos moko kompromisų ir interesų derinimo.
Kodėl taip įvyko? Visų pirma Lietuvoje, kaip naujoje demokratijoje, praėjo pernelyg mažai laiko, kad susiformuotų pastovios rinkėjų grupės pagal socialinius ir ekonominius interesus, kaip yra Vakarų demokratijose. Prie to prisidėjo ir pačios partijos, neišsprendusios regioninių skirtumų, mažų pensijų, privatizacijos, biurokratijos savivalės ir korupcijos bėdų. Vis dėlto pusė rinkėjų yra linkę rinktis politikos senbuvius, o tai vėlgi rodo tam tikrą stabilumą, nors politinė švytuoklė, pristojusi 2000 metais, visiškai nukrito. Lietuva tapo panaši į Estiją ir Latviją, kur su kiekvienais rinkimais rasdavosi naujos ir sėkmingos partijos.
Rinkimai rodo, kad Lietuvoje svarbiausiomis tampa anti-Rusijos (nepainiokite su antirusiškomis), miesto ir kaimo, centro ir periferijos takoskyros, kuriomis remiasi dauguma balsų. Religiniai ir etniniai interesai dar nepakankamai mobilizuoja rinkėjus.
Palyginti su šių metų Europos Parlamento rinkimais, Darbo partijos populiarumas... sumažėjo ne tik procentiškai, bet ir realiai - nuo 364 000 iki 339 000 ją palaikančių rinkėjų. Didžioji dalis balsų atėjo iš menkas pajamas gaunančių ir kairiųjų pažiūrų rinkėjų.
LSDP ir NS savo susivienijimu padidino paramą nuo 232600 iki 245 000 balsų - daugeliui rinkėjų valdančioji koalicija atrodė geresnė galimybė nei politikos geltonsnapiai.
Savo reitingus padidino ir konservatoriai, dalį balsų nusiurbę nuo liberalcentristų, - balsų skaičius padidėjo nuo 151 800 iki 173 000. Be abejo, ruso milijonieriaus užmačios mobilizavo konservatorių rinkėjus. Ne vienas mano sutiktas liberalcentristų rėmėjas teigė balsuosią už konservatorius, kad nedingtų jų balsas.
Korupcijos skandalai ir teisėsaugos susidomėjimas Vilniaus meru Artūru Zuoku aiškiai numušė liberalcentristų populiarumą nuo 135 600 iki 108 300 balsų. Reikia pažymėti, kad šios partijos populiarumas po susijungimo su centristais neauga. Prie to neprisidės ir A. Zuoko nenoras pasitikrinti paramą Vilniuje ir triuškinamas pralaimėjimas V. Uspaskicho verslo tėvonijoje. Jei rinkėjai nureitinguos Vilniaus merą žemyn, ar ne laikas liberalcentristams pagalvoti apie naują lyderį?
Prie pralaimėtojų dera priskirti ir K. Prunskienės partiją, kurios rinkėjų sumažėjo nuo 89 500 iki 78 300. Nors VNDS pirmą kartą peržengė 5 proc. ribą, tačiau partija gali tikėtis daugiausiai 10 vietų - anaiptol ne tas rezultatas, kurio tikėjosi profesorė.
R. Pakso koalicijai teko praryti karčią piliulę. Nors balsų padaugėjo nuo 82 400 iki rekordinių 135 400, antrame ture tenka viso labo trys vietos. Svaičiojimai tapti antra didžiausia parlamentine partija neišsipildė dabar, neišsipildys ir po poros savaičių.
O rusų ir lenkų jungtiniam sąrašui dar kartą nepasisekė patekti į Seimą, nors Europarlamento rinkimuose buvo gerai pasirodyta. Panašu, kad visi, rinkėjai ir politikai, laukia antros rinkimų serijos. Likite įsijungę. Ypač pilietiškai per antrąjį turą.
