Lietuvos politinis gyvenimas nenuobodus. Ką tik baigėsi Seimo rinkimai bei koalicijų kūrimai. Tuoj bus patvirtinta Vyriausybė ir jos programa. Jau atrodė, kad turėsime ir vieningą opoziciją.
Tačiau vienybės akivaizdžiai nėra: įtampa opozicinėje Liberalų ir centro sąjungoje (LiCS) pasiekė kone aukščiausią tašką. Dalis partijos narių, nepatenkinti Artūro Zuoko vadovavimu, iškėlė lyderio keitimo klausimą. Kalbama net apie LiCS frakcijos Seime skilimą.
Kas vyksta LiCS? Eugenijus Gentvilas kaltina A. Zuoką netinkamu vadovavimu partijai, o pastarasis "prisimena" apie šimtatūkstantines partijos kandidatų į Europos Parlamentą skolas. Aiškinti LiCS vidaus nesutarimus stumdymusi dėl valdžios tarp į Europą "ištremto" E. Gentvilo ir Vilnių tvarkančio A. Zuoko arba tarp Klaipėdos ir Vilniaus liberalų būtų pernelyg trivialu.
Reikšmingu veiksniu tampa kova tarp partijos narių, norinčių, kad vertybės dominuotų politikoje, ir politikų, kuriems pinigai yra svarbiausias įrankis. Vertybininkams nepatiko, jog per Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktą dokumentų poėmį partijos lyderis pasitraukė į Lenkiją. Ši A. Zuoko "emigracija" daug kam sukėlė įtarimų.
Rinkimų kampanija pažėrė daugiau dviprasmybių. Viena jų - gana ciniški Vilniaus mero pareiškimai, jog jį Seimo rinkimuose domina tik (sic!) Premjero postas. Kita - pirmosios vietos partijos kandidatų sąraše užleidimas bei nenoras kandidatuoti savo valdomame mieste, apvainikuotas triuškinamo pralaimėjimo Kėdainiuose. Visa tai nedarytų garbės ideologines vertybes išpažįstančios partijos vedliui.
Prisiminus prieštaringas Vilniaus mero ir frakcijos seniūno rinkimų peripetijas bei norą trūks plyš būti valdžioje, sudarius "vaivorykštės" koaliciją net ignoruojant konservatorius, konjunktūrinis (piniginis?), o ne ideologinis pragmatizmas badyte bado akis. Daugelis liberalcentristų nepatenkinti A. Zuoko noru tvarkyti partiją kaip UAB'ą, kur viską lemia pinigai. Taip elgtis masina ir kitų partijų pavyzdžiai - ypač tų, kuriose oligarchai ir piniguočiai, išgirdę apie vidinį partijos pliuralizmą ir idėjų bei vertybių svarbą, "atšoka" kaip konservatoriai nuo Viktoro Uspaskicho.
Neabejoju, kad Vilniaus meras į visus šiuos faktus turi paruoštus atsakymus, tačiau abejotina, ar tie atsakymai išsklaidytų didėjantį rinkėjų nepasitikėjimą liberalcentristais, kurių elektoratas nuo 2002 metų mažėja. Liberalų, centristų bei moderniųjų krikdemų susijungimas padėties nepagerino. Per 2002 metų savivaldybių rinkimus liberalai ir centristai kartu surinko 320 000 balsų , o per 2004 metų Europos Parlamento rinkimus pusė rinkėjų atsuko jiems nugaras: liko tik 135 200 balsai! Ta pati tendencija išsilaikė ir liberalų citadelėje Vilniuje, kur parama jiems krito nuo 61 600 iki 35 500 rinkėjų. Per 2004 metų Seimo rinkimus liberalcentristai surinko tik 109 800 balsus, iš kurių 34 150 atitenka Vilniui. Net ir mandatų skaičius, lyginant su 2000 metų Seimo rinkimais, aiškiai sumažėjo.
Senose Vakarų demokratijose, kai partija praranda rinkėjų paramą, ypač per rinkimus, pirmiausia atnaujinama partijos vadovybė: lyderio atsakomybė yra didžiausia. Bet panašu, kad Lietuvai dar negresia geros tradicijos. Pralaimėję rinkimus neatsistatydino nei socialdemokratų, nei Naujosios sąjungos, nei konservatorių lyderiai, nekalbant apie mažesnes partijas.
Šiuo atžvilgiu kol kas principingiausiai buvo pasielgusi Centro sąjunga. Tiesa, konservatoriai, praėjus nemažam laikui po 2000 metų Seimo rinkimų, pakeitė partijos vadovą. Tačiau nematyti, kad šis jų žingsnis būtų susijęs su pralaimėtais rinkimais.Liberalcentristai žino, kad dalį jų rinkėjų traukia (traukė?) A. Zuoko asmenybė. Kita vertus, seniai vieša paslaptis, jog naujose demokratijose asmenybių reikšmė politikoje yra didelė. Vienmandatės apygardos, prezidento rinkimai ir menka partijų institucionalizacija verčia asmenybes vienu svarbiausių elektorato pasirinkimo veiksnių.
Viešosios nuomonės tyrimų kompanijos "Vilmorus" apklausos rodo, kad lyderis buvo svarbiausias pasirinkimo motyvas Liberalų demokratų, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos, Darbo partijos ir buvusios valdančiosios koalicijos rinkėjams. Tačiau lyderio svarba liberalcentristų rinkėjams buvo mažesnė nei kitomis partijomis. Lyderio veiksnį įvardijo tik 11 proc. LiCS rinkėjų, programą - 24,4 proc., komandą - 71,1 proc.
Regis, abi stovyklos telkia savo šalininkus prieš vasario mėnesį vyksiantį LiCS kongresą. A. Zuoko noras išlaikyti piniginių reikalų reikšmę partijoje suprantamas ir politiškai motyvuotas - visada paranku turėti finansiškai priklausomus žmones, kuriems gali daryti įtaką. Tačiau finansiniai interesai tėra viso labo konjunktūra.
Kai kalba pinigai, ideologija ir vertybės tyli. O tai liudija politikos iškrypimą arba mirtį. Jei politikoje nesivaržys idėjos ir vertybės, tai turėsime vienadienius interesus: "aš - tau, tu - man". Žinant menką pasitikėjimą politinėmis institucijomis, konjunktūrinės politikos puoselėjimas taptų pavojingas ne tik "senosioms" partijoms, bet ir pačiai demokratijai. Rinkėjų nepasitenkinimo senųjų partijų vykdoma politika ir jos ciniškais principais padarinys - pusė rinkimuose dalyvavusių žmonių balsavo už politikos naujokus.
Vidaus vaidų perspektyvoje šmėžuoja jei ne LiCS skilimas, tai paramos šiai partijai mažėjimas. Tai reikštų liberalios partijos galą ir konstruktyvios opozicijos silpnėjimą. Norint to išvengti, liberalcentristams būtinas vidaus kompromisas - panašu, kad A. Zuoko lyderystės sąskaita.
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis.
ELTA
