Legenda pasakoja, kad milžiniški Beli Plasto akmeniniai grybai, iš tikrųjų yra nukirstos keturių seserų galvos, kurios, bėgo ir slapstėsi nuo vietovę valdžiusio tirono, kuris jas persekiojo.
Už bausmę, kad išdrįso pabėgti, jis nukirto joms galvas, kurios iki šiol „guli“ šioje vietoje. Žinoma, tiesa yra kartais keistesnė nei išgalvotos istorijos, tačiau išskirtinių formų uolos, pasakoja daug senesnę istoriją, nei ta, kurią pasakoja vietos gyventojai. Reikia manyti, kad tai tikrai nėra tos siaubingos legendos padarinys, o puikus amžinai besitęsiančios erozijos rezultatas, kurio istorija ne mažiau intriguojanti, nei vietinių gyventojų iš lūpų į lūpas kelis šimtmečius linksniuojama istorija.
Beli Plasto akmeninių grybų stotas ne daug platesnis nei vidutinio žmogaus. Pats didžiausias yra trijų metrų aukščio ir susiformavo prieš tūkstančius metų. Jie yra sudaryti iš kalkakmenio, kuris lengvai pasiduoda vandens gludinimui. Per daugelį amžių, upės ar ežero vanduo gali nugludinti kalkakmenį ir tai kartais gali duoti štai tokių įdomių rezultatų, ypač, kai vandens, kalto dėl erozijos, nebeliko.
Net iki 19 amžiaus niekas nebuvo tyrinėjęs šių grybų, ar kitaip vadinamų bangų, akmenų atsiradimo istorijos.
Tik tada buvo išsiaiškinta, kad šie keisti akmeniniai grybai, tai kadaise buvę didžiuliai kalkakmenio rieduliai, ledyno atridenti iš už keliasdešimt šimtų ar net tūkstančių kilometrų, todėl neturintys nieko bendro su kitomis, dabar jų okupuojamose vietovėse sutinkamomis uolienomis. Per daugelį metų šie rieduliai dūlijo, nes buvo nuolat ir ilgai vandens ardomi.
Ten, kur dabar matyti susiformavusi akmeninio grybo kepurė, kadaise tyvuliavo tokio gylio ežeras, kurio vandens lygis nepakilo aukščiau žemiausio kepurės taško. Iš vandenyje stūksančios uolienos dalies, ežero vanduo suformavo keistus stiebus. O kai vanduo išnyko, šios keistai suformuotos ir nugludintos mažos salelės - akmeniniai grybai arba dar kitaip vadinamos akmeninės bangos - čia liko stovėti amžiams. Šie keisti dariniai - lyg keistas paminklas vandeniui, kuris kadaise čia telkšojo.
Kalkių uolos turi labai seną istoriją, kuri siekia 350 milijonų metų, Devono periodą, paleozojaus eroje, tai geologinis Žemės vystymosi periodas. Šiuo periodu didžiuliai įsivaizduojamos Europos žemės plotai buvo po negilia, bet šilta jūra. Per ilgą laiką, storas kalkių sluoksnis nusėdo šios jūros dugne, tai buvo karbono nuogulos, dėl kurių šis periodas vadinamas Karbono era. Kuomet vienas kalkių sluoksnis ėmė tirpti, jį padengė kitas, taip suformuodamas stiprias uolas, kurios ir yra kalkinės uolos.
Ledynui traukiantis kalkių akmenys galėjo atsirasti daug mylių nuo tų vietų kur jie susiformavo. Vieną dieną atsidūrę sausumoje, kitą jau galėjo būti ežero viduryje, vienokiame ar kitokiame aukštyje supami vandens. Kadangi kalkakmenis tirpsta vandenyje, tai skalaujančios bangos pamažu juos nugludina (atkakliai ir ištvermingai šlifuodamos jų šonus), palikdamos tokį „kirpimą“, kokį matome dabar.
Senieji Beli Plasto gyventojai tvirtina, kad vakarais akmeninės uolos verkia - keturios seserys rauda.
