Kadaise ir aš dirbau valstybinėje tarnyboje. Ir, beje, tokioje vietoje, kurios stabilumas ir pastovumas buvo tiesiog legendinis. Keitėsi santvarkos, valstybėje prasidėjusius pilietinius karus laimėdavo trečiosios šalies invazija, šaliai vadovavo tironai, pajacai, chunta ir demokratai, tačiau ta vieta išliko prie visų valdžių. Gerai apmokama, nedaug kam matoma, tačiau svarbi, be to, šilta. Darbas buvo, kaip sakoma, „ne dulkėse“, „su popieriais“ ir, jei labai jau norėjosi, „su žmonėmis“. Užsienio komandiruotės, atskiras reprezentacinis biudžetas, ir dar buvo tokių, kurie mano nuomonės atsiklausdavo...
Todėl kai aš nusprendžiau tą vietą palikti vardan savo, privataus verslo, to nesuprato nei tėvai, nei šeima, nei giminės, nei artimieji. Tai buvo tokia vieta, kurioje aš „galėjau sulaukti pensijos“ – taip man bylojo pasaulis. Tačiau iki pensijos man buvo likę dar trisdešimt penki metai ir mane į priekį šaukė instinktai, o ne perspektyva gauti 900 litų pensijos.
Aš tapau entrepreneriu. „Verslininku“, kaip tai įvertino Mokesčių inspekcija. „Konsultantu“ – toks užrašas puikavosi mano naujoje vizitinėje kortelėje. „Žmogumi be normalaus darbo“ – tai tvirtino aplinka. „Neaišku, kuo užsiimančiu“ – taip manė buvę bendradarbiai. „Dar vienu žiauriu kapitalistu ir kraugeriu“, – taip tai suvokė masės.
Kodėl aš tai padariau? Atsakymų yra daug, ir visi jie neteisingi. Pinigų nestigo ir ypatingai daugiau jų nereikėjo. Konfliktų su valdžia neturėjau. „Žanro krizė“ nebuvo apėmusi. Matyt, svarbiausia priežastis ir buvo rasti tą atsakymą, kodėl taip reikia padaryti.
VIENAS KAIP PIRŠTAS
Prieš gerus šešiasdešimt metų žydai-chasidai, broliai Reichmannai Kanadoje prekiavę nekilnojamuoju turtu ir statybinėmis medžiagomis, sukūrė verslo modelį, kurį šiandien mes pažįstame kaip „paslaugų ir darbų atskyrimą nuo pagrindinės kompanijos struktūros“, paprasčiau tariant, „out-sourcing'ą“. Tiesiog tiems vaikinams atsibodo nuolatinis sekretorės zyzimas apie jos šeimos problemas, trukdantis jai tinkamai atlikti pavestus darbus, socialistiniai įstatymai, reikalaujantys apmokėti savo darbuotojų net ir tuščiai leidžiamai laiką, brangiai apmokamos patalpos, kuriose tūnojo samdiniai, tik ir sukę galvas, kaip čia ką pavogus, gauti didesnį atlyginimą ir pasėdėjus, užuot pastovėjus. Broliams Reichmannams nerūpėjo Karlo Marxo išrastas pridėtinės vertės dėsnis, pateisinantis darbuotojų dykinėjimą, nerūpėjo jiems įmantrios vadybos ar laiko planavimo schemos. Jie tiesiog atleido visus savo darbuotojus, o reikiamas paslaugas pirko tiesiai iš jas teikiančių kompanijų. Reikia išvalyti biurą? Ateis valytoja, gaus pinigą už darbą ir išeis. Reikia atspausdinti šūsnį popierių? Ateis sekretorė, padirbės keletą valandų, gaus pinigą ir išeis. Jokių skatinimo programų, jokių dovanų Kalėdoms, jokių žmogiškosios atjautos pasireiškimų, jokių PMS (toks modelis, beje, pagimdė ir tūkstančius naujų verslų, besispecializuojančių būtent tokių specifinių paslaugų teikimu optimaliai ir efektyviai susimažinusioms kompanijoms).
Brolių Reichmannų kompanija tapo didžiausia pasaulyje nekilnojamojo turto agentūra ir net pačiame verslo žydėjime joje dirbo vos vienuolika žmonių, pardavinėjusių dangoraižius tiesiog „prie stalo geriant kavą“ (tiesa, pabaiga tos kompanijos vis dėlto buvo tragiška – jos projektas prieš dvidešimt metų plėtojant Canary Wharf rajoną Londone baigėsi milžiniškais nuostoliais, nors bankroto pavyko išvengti). Ir man patiko brolių Reichmannų sugalvotas principas. Jis įgalino veikti mažomis sąnaudomis, imtis didelės apimties veiklų, suvokiant, kad dykos darbo jėgos trumpam laikui atsiras visada. Man nereikėjo nei statyti gamyklos, nei nuomotis prašmatnaus ofiso (smagu ir atsiminti, kad pirmiesiems klientams aš skambinau sėdėdamas savo virtuvėje). Nereikėjo nei kapitalinių investicijų – kaip sako žydai, „mano didžiausias turtas buvo tarp mano ausų“ (smegenyse, jei jų neužtenka tai suprasti). Didžiausia motyvacija – noras. Jau tada aš žinojau, o ir gyvenimas tai nuolat patvirtindavo, kad didžiausias skirtumas tarp turtingų (svarbių ir ko nors pasiekusių) žmonių ir varguolių yra ne laimė, o ne. Tai visais atvejais yra tik noras.
VARGAI IR DŽIAUGSMAI
Žinoma, nebuvo tas entreprenerio kelias rožėmis klotas. Neišvengiamai atsirado papildomo streso. Mat, nuo tol aš jau niekada nebežinojau, kas manęs laukia rytoj. Ir tais retais periodais, kai verslas neaugdavo, aš žinojau, kad negaliu pasiteisinti ekonomine krize, „durniais valdžioje“, situacija Artimuosiuose Rytuose ar Mėnulio fazėmis. Aš tegalėjau kaltinti tik save, nes tik aš dariau „taip, kaip reikia“, ir tik aš dariau „kažką ne taip“.
Ir dar sunkiau buvo tai, kad tą stresą reikėjo išgyventi vienam, nes vienatvė – vienas iš pagrindinių entreprenerio darbo trūkumų. Man trūko socialinio bendravimo. Tų negudrių naujienų ir paskalų rytais prie „šaitan-mašinos“, kaip mes mano buvusioje darbovietėje vadinome tą kavos aparatą, išskiriantį tamsios spalvos bizalą, skoniu panašų į Šėtono myžalus. Bendrų pietų su kolegomis ir apsilankymų su jais baruose po darbo valandų. Intrigų ir apkalbų. Biuro žaidimų ir tradicijų. Visa tai, žinoma, galima kompensuoti bendravimu su klientais arba tokiais pat entrepreneriais, tačiau dabar visa tai turi labai aiškią aritmetinę išraišką, nes tai jau buvo laikas, kuris yra apmokamas iš mano, o ne iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ir ypač skaudu tą bendradarbių trūkumą pajusti per Kalėdas, kai kompanijose prasideda taip vadinamoji „šventinė karštligė“, t.y., gruodžio pradžioje, kai pradeda stoti darbai, visi atsipūtę planuoja vakarėlius ar lankosi pas partnerius ir kolegas su dovanomis. Dabar man tas periodas yra pats darbymetis, ir atsipūsti galimybių nėra. Aš nuoširdžiai pasiilgstu net ir Kalėdinių vakarėlių, kad ir kokie jie banalūs bebūtų. Mat, tai būdavo bene vienintelis kartas, kai galėjai biure kvailioti ir krėsti eibes, nebijodamas likti nenubaustas.
Todėl iki tol, kol atsidariau savo biurą ir pradėjau samdyti žmones, su jais aš dažniausiai bendraudavau telefonu arba „Skype“. Biuro gyvenimas yra banalus ir nuobodus, bet iš esmės linksmas ir smagus, tai supranti tik tada, kai jo neturi. Žinia, belieka guostis tik tuo, kad biuro gyvenimas gali būti kupinas stresų. Būni uždaroje patalpoje su kitais, kurie gali net neturėti bendrų interesų su tavimi, o taip ir gimsta konfliktai. Biure visada esi priverstas būti kartu su net tais, kurių nekenti, o netgi ir aplinkoje, kuri gali būti nepriimtina. Ir, aišku, bet kuriame biure esi hierarchijos dalis – visada esu „po kažkuo“, visada yra kažkas „virš tavęs“, o tai nebūtinai yra geras ar malonus žmogus. Žinoma, smagu, jei dirbi švediško modelio kompanijoje, kuriame net valytoja yra laikoma svarbia kompanijos dalimi ar tokia vertinga, kaip pats korporacijos prezidentas... Bet, deja, taip yra ne visur.
Bet kuriuo atveju būtina suvokti, kad „liūdesys myli grupes, o džiaugsmas triumfuoja vienišas“ – šitas paradoksas aiškiai pasirodydavo valstybinėje tarnyboje keičiantis valdžiai ar prasidėjus ekonominei krizei ir nebegaunant reikiamų dotacijų...
Ką gi, šiais laikais jau bendrauju su kitais entrepreneriais, iš kurių, beje, galiu taip pat daug ko išmokti. Juoba kad dažniausiai tai yra aistringi ir linksmi žmonės. Ir mano socialinio gyvenimo nebediktuoja darbo ar pareigybinės instrukcijos. Su jais galiu susitikti bet kur ir bet kada. Tai sąlygoja ir kitą privataus verslo aspektą – nėra nustatytų darbo valandų. Gali tinginiauti kiek tinkamas, o tai Šetonas labiausiai ir gundo daryti. Tavęs rytais nežadina fabriko švilpukas, tau nereikia karštligiškai rengtis, trankytis automobilių per kiemų duobes, stengiantis aplenkti transporto spūstis, sudarytas iš tokių pat kaip tu – samdinių, skubančių į kontoras (prašau įvertinti ir socialinės atsakomybės aspektą – rytais ir vakarais aš tuščiai nedeginu benzino transporto spūstyse). Tu nesi beveidis smulkmė, kartu su pilka minia plūstantis pro gamyklos vartus. Atsikėlęs ryte bet kuriuo laiku, vilkėdamas „Brooks Brothers“ chalatą, avėdamas patogias šlepetes tikrai nesijauti tinkamas iškart stoti prie staklių. Geri kavą, užkąsdamas kruasantais, peržiūri naujienas, kraipai galvą tikrindamas e-banko sąskaitą ir staiga suvoki, kad jau pusiaudienis. Mintimis pabūni su liaudimi, skubiai užkandžiauja prie konvejerio (mat, pietums skirta tik valanda?). Tada susiduri su kita problema – būnant entrepreneriu visada yra sunku nuspręsti, nuo ko pradėti darbus. Biure daugmaž visada žinai, kur būsi nuo devynių iki penkių, atitinkamai gali planuoti ir savo dieną. Tačiau privačiame versle tai neveikia – kartais tenka padirbėti ir šešiolika valandų, ir naktimis. Tenka valgyti ir automobilyje, ir KFC ir „McDonald's“ užkandinėse. Ir guostis banalia mintimi, kad niekas nekvaršina galvos, jog per vėlai atėjai ar per anksti išėjai.
Ir, žinoma, pinigai. Pinigėliai, pinigučiai. „Kesev“, kaip pasakytų broliai Reichmannai. Visi puikiai suvokia, kad turint savą verslą, atlygis varijuoja kiekvieną mėnesį. Jis gali būti didelis, bet gali būti ir mažas. Žmonės labiausiai to ir bijo, prieš pasiryždami tapti kapitalistais. Žmonės linkę vengti pavojų. Žmonės yra įpratę laikytis savo darbų ir rutinos, tačiau dažniausiai taip ir yra prarandamos galimybės. Iš pirmo žvilgsnio, samdomas ar ypač valstybinis darbas yra išties saugesnis. Tikrovė yra kiek kitokia – būtent savas verslas yra kur kas saugesnis, nei darbas biure. Mat, tu dirbi ne vienai kompanijai. Tu dirbi visai rinkai. Visam pasauliui. Pagavok pats – jei visą gyvenimą svajojai būti santechniku ir tuo pačiu sau dirbančiu santechniku, nebegali būti atleistas. Žinoma, gali neįtikti klientui, tačiau visada esi laisvas ieškoti ir rasti sau naujų klientų (o jei esi geras santechnikas, tai išvis idealu). Tavo klientai yra visas pasaulis. O jei esi samdomas santcehnikas, ir tavo bosas nusprendžia uždaryti biznį, nusprendęs užsiimti kanceliarinių prekių tiekimu, ką tada darysi? Neužmiršk, nuosavas verslas yra lankstus dalykas. Jis suteikia daugiau laiko ir erdvės kitoms veikloms, ir užsiimti gali iš principo bet kuo – jei tavo verslas pasisuko kita kryptimi, neprivalai niekam aiškinti, kodėl taip atsitiko. Aš buvau konsultantu ir patarėju, psichoanalitiku ir pardavėju, atstovu spaudai ir reklamos planuotoju, gamybos procesų vadybininku (skamba ypač mįslingai) ir projektų administratoriumi (taip pat ganėtinai neaišku, kas tai per žuvis), dėstytoju ir tarpininku. Vienur sekėsi geriau, kitur – blogiau. Tačiau niekada nebuvo sunku tiesiog apleisti vieną veiklą ir imtis kitos. Dėl to lankstumo Amerikoje, beje, smulkiajame versle ar sau dirba pusė visų šalies dirbančių žmonių, ir būtent smulkusis verslas sukuria 65 procentus naujų darbo vietų – tik dėl tokios užsiėmimo specifikos. Netgi patentų mažos kompanijos gauna net trylika kartų daugiau nei didelės.
KAS YRA NORMALU
Žmonės man tebekartoja „susirask normalų darbą“. Kai kurie artimieji lig šiol nesuvokia, kuo aš iš tiesų užsiimu, ir ar dirbu aš ta, „normaliąja“ prasme?
Ir retam iš tikrųjų rūpi, kad man yra smagu ir gerai. Tai, kas sukelia stresą, iš tiesų suteikia daug laisvės ir malonumų. Man patinka toks gyvenimo būdas. Kaip ir kiekvienas entrepreneris, aš myliu savo gyvenimą ir veiklas. Man dirba kiti žmonės, bet aš būnu labai užimtas. Tačiau tai yra kur kas geriau nei sedėti valstybinės tarnybos biure be ypatingų galių pakeisti šitą pasaulį į gerąją pusę ir mąstyti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Profesinė laimė yra galimybė kontroliuoti ir kurti. Gerai įsižiūrėjus, akivaizdu, kad dauguma samdomų darbuotojų tos privilegijos neturi, net ir tais atvejais, kai jiems atrodo, kad ją turi. Nes šiais laikais svarbiausiais atsakymas yra gerai atliktas darbas, o ne kompanija ar įstaiga, kurioje tu dirbi.
Ir aš tikiu, kad dabartiniai mano samdomi darbuotojai suvokia, kad jie dirba teisingu požiūriu persmelktoje kompanijoje. Tokioje vietoje, kurios stabilumas ir pastovumas yra tiesiog legendinis. Gali keistis santvarkos, valstybėje prasidėjusius pilietinius karus laimėti trečiosios šalies invazija, šaliai gali vadovauti tironai, pajacai, chunta ir demokratai, tačiau jų darbo vieta gali išlikti prie visų valdžių. Gerai apmokama, nedaug kam matoma, tačiau svarbi, be to, šilta. Darbas, kaip sakoma, „ne dulkėse“, „su popieriais“ ir, jei labai jau norisi, „su žmonėmis“. Užsienio komandiruotės, atskiras reprezentacinis biudžetas, ir dar yra tokių, kurie jų nuomonės atsiklausia.
G. Druktenis
