Pirmą ir vienintelį kartą Lietuvos istorijoje įsilaužti į banko saugyklas plėšikams kainavo juokingą sumą.
1995 metais tuomet dar klestėjusiame „Hermio“ banko Šiaulių filiale stigo tvarkos. Tuometinis banko apsaugos skyriaus viršininkas Romanas Osipovas puikiai matė, kad banko saugykla saugoma aplaidžiai, tinkamai nesaugomi seifų raktai, todėl bendradarbiui – banko vairuotojui ir inkasatoriui Jonui Butai – kartą prie butelio prasitarė, kad taip saugomą banką vieną dieną kas nors apiplėš.
Sumanė kilnodami taurelę
„O kodėl negalime ištuštinti banko seifų patys?! – išlenkus dar po taurelę, vyrams galvos visai apsisuko ir nuo alkoholio, ir nuo drąsios minties. – Saugykloje laikomi milijonai, verta surizikuoti, kad apsirūpintum visam gyvenimui. Kaip sakoma, jeigu mylėti – tai princesę, o jei plėšti – tai banką!“
Sąmokslininkai ėmė skaičiuoti, kad apiplėšimas jiems beveik nieko nekainuotų, bent materialiai.
R. Osipovas žinojo, kaip nepastebėtam pasigaminti raktų kopijas. Elektroninių spynų kodai jam taip pat buvo žinomi, be to, dėl aplaidumo banke retai keičiami. Tačiau sąmokslininkai sutarė, kad reikalas nepaprastas, dviese nesusitvarkysią, reikia pasitelkti dar bent porą vyrų.
J. Buta pasiūlė pakviesti savo brolį Justiną Butą, prisiminė dar vieną tinkamą kandidatą – vilnietį Ferdinandą Zagrecką.
Iki to laiko Justinas Buta dirbo inteligentišką darbą: Kauno žemės ūkio akademijoje įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę apie 10 metų Širvintų rajone vadovavo kolūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei. Pastarajai bankrutavus, sumanus vyras ėmėsi verslo: laikė nedidelę karvių fermą, mėsinę, prekiavo maisto produktais.
Tačiau 1994 m. Justino verslas smarkiai pašlijo. Imdamas kreditą, kurio bankas nenorėjo duoti, J. Buta pabandė turto vertintojus apgauti: bankininkams pakišo suklastotus popierius, tačiau apgaulė iškilo aikštėn ir apgavikas pusmečiui tūpė į Lukiškių tardymo izoliatorių.
Per tuos kelis mėnesius jo verslas bankrutavo, tad išgirdęs brolio pasiūlymą apiplėšti banką Justinas nedvejodamas sutiko prisidėti.
F. Zagreckas buvo pasirinktas dėl savo patirties – jis draugams mėgo girtis tarnyba Afganistane ir kruvinais žygiais. Plėšikams atrodė naudinga turėti prityrusį drąsų „reindžerį“.
Nesėkmingi bandymai
Pasiruošti ketvertukui kainavo mažiau nei 1 000 litų – gauja už šiuos pinigus kažkur įsigijo pistoletą, iš megztų kepurių pasidarė kaukių veidams slėpti.
Banko užpuolimas nušaunant naktį budintį apsaugininką turėjo įvykti 1995-ųjų pavasarį.
Sutartą dieną, prieš nusikaltimą, R. Osipovas truktelėjo „dėl drąsos“ ir taip padaugino, kad atvykę bičiuliai Romaną rado suglebusį, nebeapverčiantį liežuvio.
Supykę sėbrai vos neprikūlė girtuoklio, tačiau be R. Osipovo nebuvo net ko svajoti atidaryti banko saugyklą, tad gauja nusikaltimą atidėjo.
Antras bandymas 1995-ųjų liepą taip pat nepasisekė, tik jau dėl rimtesnės priežasties. Tąkart sėbrų slapta įleistas į banką, J. Buta pasislėpė patalpose ir nepastebėtas pratūnojo iki vidurnakčio.
Užsimaukšlinęs kaukę Justinas staiga šoko ant tą naktį budinčio banko apsaugos darbuotojo Gintaro B. ir mėgino pasmaugti. Vyrai susigrūmė ir nugalėjo... mažesnio ūgio, bet jaunesnis Gintaras.
Tačiau nuplėšęs kaukę sargybinis sutriko pažinęs bendradarbio Jono Butos brolį Justiną, kurį ne kartą buvo matęs banke pas brolį. Keista, tačiau Justinas sugebėjo Gintaro išprašyti, kad jis niekam nepasakotų apie užpuolimą.
Manoma, kad Gintarui buvo pažadėti nemenki pinigai, tik vietoj jų apsaugininkas vėliau sulaukė teismo nuosprendžio už nusikaltimo slėpimą.
Grobis – 940 tūkst. litų
Tada banditų ketvertas ėmė ruoštis trečiajam bandymui. Plėšikai išsirinko lėčiausią tarp banko apsaugos darbuotojų – 27 metų Liną Žuką ir šįkart nusprendė jį įveikti klasta.
Netoli brolių Butų tėvų namų, pelkėse už Kuršėnų (Šiaulių r.), nusikaltėliai iš anksto iškasė duobę ir 1995-ųjų rugsėjo 19-osios vakare sutemus atvažiavo prie banko.
Kol F. Zagreckas su Justinu Buta laukė už kampo, R. Osipovas su Jonu Buta pasibeldė į banko duris. Pažinęs bendradarbius ir neįtardamas klastos,L. Žukas kolegas įsileido ir, savo nelaimei, neatsisakė gurkštelėti siūlomo alaus.
Tarnybos taisyklių nepaisymas ir nežinojimas, kad alus užnuodytas, L. Žukui kainavo gyvybę.
Kai sargybinis prarado sąmonę, Romanas su Jonu įleido Justiną Butą ir F. Zagrecką.
Pirma prireikė pribaigti miegantį L. Žuką. Mėgusio girtis karo įgūdžiais Afganistane F. Zagrecko drąsa akimirksniu išgaravo. Išbalęs Jonas atšlijo į kampą, o Romanui pradėjo tirtėti rankos.
Matydamas, kad sėbrai neryžtingi, Justinas bejėgiškos būklės vyrui ant kaklo užmetė ir užveržė virvę.
Nužudę sargybinį, banditai be vargo atrakino banko saugyklą, kurioje rado ir į maišus susikrovė apie 940 tūkstančių litų.
Pabėgdami banko automobiliu nusikaltėliai išvežė L. Žuko kūną bei jo tarnybinį ginklą – šautuvą.
Mįslė įminta per 13 dienų
Rytą pagal atrakintas, o ne išlaužtas saugyklos duris kriminalistai iš karto suprato, kad banką apiplėšė kažkas iš jo darbuotojų. Nes atrakinti banko saugyklos spynas per vieną naktį fiziškai nebūtų įmanoma.
Policininkai surinko žinias apie banko darbuotojus ir nustatę įtariamųjų grupę ėmė visus sekti.
Iš pradžių buvo įtariama, kad nusikaltėliams padėjo bei kartu pabėgo ir L. Žukas...
Greičiau nei per savaitę gauta operatyvinių žinių, kas prikišo nagus prie nusikaltimo, tik neskubėta nusikaltėlių suimti. Juos stebint ir klausantis pokalbių pavyko gauti daugiau žinių, kur banditai gali slėpti pinigus ir įkalčius.
Nusikaltimas buvo atskleistas per 13 dienų. Surasta didžioji dalis pagrobtų pinigų, šautuvas. Atkastas ir nužudytojo kūnas.
„Hermio“ banko Šiaulių filialas buvo centre, bet kvartalo kiemuose, todėl plėšikams atsitiktiniai praeiviai nesutrukdė išvežti nužudytą apsaugininką ir pinigus. Šiuo metu šis pastatas parduodamas (S. Stasaičio nuotr.)
TIK FAKTAI
Organizatoriui – mirties bausmė
1996-aisiais ketvertukas stojo prieš Šiaulių apygardos teismą, nuosprendis buvo skaitomas sausakimšoje salėje. Jonas Buta nuteistas mirties bausme, trys jo sėbrai – po 15 metų. Tai išgirdusi raudodama susmuko nukaršusi senutė motina. Ašaroti ji nesiliovė teisėjui paskelbus, kad Justinui išimtinė bausmė pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos.
Atsėdėję maždaug po pusę skirtos bausmės R.Osipovas ir Justinas Buta buvo paleisti.
Laisvę būtų atgavęs ir F. Zagreckas, jei ne aršus vyro būdas. Ferdinandas paleistas kiek vėliau už nuolatinius įkalinimo kolonijos režimo laužymus.
Justinas kalėjime elgiasi ramiai. Priešingai, nei daugelis likimo brolių, jis pripažįsta padaręs nusikaltimą ir atgailauja. Prieš kelerius metus kalinys pasikvietęs laidą „Atleisk" ir per žurnalistus L. Žuko motinai nusiuntė atsiprašymo žodžius bei puokštę, tik susigraudinusi moteris atsisakė priimti žudiko rožes.
S. Stasaitis
