Važiuoti mikroautobusu – nuovargis, nuotykis ir iššūkis.
Senuką apsvaigino „žole“
Keletą metų dirbusi Anglijoje, šiaulietė Justina nutarė visam laikui grįžti į Lietuvą.
Sukaupti daiktai netilpo į įprastą lėktuvo bagažą, todėl mergina pasirinko vežėjų paslaugas.
Du vairuotojai važiavo pakaitomis be sustojimų, kelionė nuo Londono iki Šiaulių truko dvi paras.
Tarp bendrakeleivių buvo trys vyriškiai, kurie jau įlipę į "mikriuką" buvo akivaizdžiai neblaivūs. Nuo galinės sėdynės sklisdavo linkėjimai „į sveikatą“.
Iš paskos „mikriukas“ tempė priekabą, ant kurios vežė sukežusį automobilį „Mazda“. Jį vienas iš keleivių atrado paliktą likimo valiai ir sumanė pasiėmęs jį Lietuvoje suremontuoti.
„Vairuotojai pasakojo, kad yra važiavęs senolis, kuriam bendrakeleiviai jaunuoliai davė parūkyti „žolės“. Apsvaigęs vyras nebesuprato, kur randasi, kur jam reikia išlipti“, – istoriją prisiminė mergina.
Kitas emigrantas grįžo į savo gimtąjį miestą po daugelio metų ir jo nebeatpažino – pastatyta nauja parduotuvė pakeitė vaizdą.
Vairuotojai jį norėjo paleisti centre, bet vaikinas atsisakė – jam pasirodė, kad tai ne jo miestas.
Nuo durų – iki durų
Justina atkreipia dėmesį, jog vairuotojų darbas – sudėtingas. Vienas jų naktį važiuodamas gliaudydavo saulėgrąžas, kad nemiegotų.
Kitas, jos pastebėjimu, mažiau patyręs, važiuodavo tik dieną, kada mažesnė tikimybė būti sustabdytiems policijos.
„Vienu momentu išsigandau, ar jis išvis turi teises“, – pasakojo šiaulietė.
Vairuotojams tenka dirbti dvigubą darbą – ne tik vežti žmones, bet ir siuntinius.
Justina pamena, jog vairuotojas viename mieste nerado vietos, kam turi atiduoti siuntinį. Beieškant gavėjo jį užpuolė šunys, pusvalandį autobuso keleiviai turėjo laukti.
Justina pripažįsta, jog „mikriuku“ keliauti nėra labai patogu, tačiau privalumas – galima įsidėti daugiau daiktų, paima ir atveža nuo durų iki durų.
Dviejų parų balius
„Jeigu nori nuvykti greitai, aišku, lėktuvu patogiau. Jei nori patirti nuotykių – važiuok „mikriuku“. Aš renkuosi juos – man taip važiuoti smagiausia, gali daug pamatyti, susipažįsti su įvairiais žmonėmis, prisijuoki“, – patikina mikroautobusų keleivis šiaulietis Tomas.
Įsimintina kelionė, kuomet iš šiaurės vakarų Anglijos miesto Mančesterio į Šiaulius važiavo penkias paras.
Dvi užtruko kelionė Anglijoje, vėliau vairuotojai suko pro Olandiją, Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Lenkiją pakeliui rinkdami siuntinius.
Nespėjo į keltą, teko laukti kito. Parą malėsi Lietuvoje – viename mieste išsikrovė baldus, kitame išnešiojo siuntas, paėmė žmones.
„Laikas ilgas, bet kelionė smagi. Buvome trys keleiviai, susidraugavom su vairuotojais. Kai pamatėme, kad praėjo dvi paros, o esame tik Belgijoje, viena bendrakeleivė, kuri vežė lauktuvių alkoholio, pradarė butelius. Sako: „Ai, Lietuvoj nupirksiu“. Baliavojom keletą parų“, – prisiminė vaikinas.
Anot Tomo, „mikriuką“ galima drąsiai vadinti vakarėliu ant ratų.
Tomas pasakoja, kad, norėdami kuo greičiau pasiekti tikslą, vairuotojai dažnai viršija greitį, važiuoja knapsėdami iš nuovargio, geria vaistus, kad neužmigtų.
Jį piktina, kad kai kurie vairuotojai nejaučia atsakomybės ir, prisikabinę "tralą", pilnu ekipažu keleivių spaudžia greičio pedalą iki dugno.
„Vairuotojai miegantys – užsimerkia, atsimerkia, žmonės – nemiegantys, nes visi balti sėdi iš išgąsčio. Neištvėręs vairuotojui pasakiau – dar paspausi, besmegeni, gausi į nosį ir eisi į galą miegoti. Važiavo vos ne į griovius“, – patirtį prisiminė Tomas.
Avarija Lenkijoje
Kelionės iš Lietuvos į Angliją bei iš Anglijos į Lietuvą kaina prasideda nuo 250 litų (apie 65 svarus). Sezono metu – vasarą ir prieš šventes – kainos kyla.
Šešių žmonių ekipažą maždaug kartą per savaitę maršrutu Lietuva–Anglija–Lietuva veža broliai Algirdas ir Mindaugas.
Per trejus darbo metus Algirdas pastebi, kad keleivių srautas šiek tiek mažėja.
Pasak jo, kelionę mikroautobusu dažniausiai renkasi negavę lėktuvo bilieto, atsitikus nenumatomam įvykiui gimtinėje, turintys daug bagažo. Kartais važiuoja nepilnamečiai, neturintys tėvų sutikimo.
Algirdas pasakoja, jog ir pats buvo trejus metus emigravęs į Angliją, tačiau nutarė grįžti, traukė šalies ilgesys.
„Ten jau nebėra aukso kasyklos“, – įsitikinęs vyras.
Vairuotojui teko patirti ir pavojingų situacijų – Lenkijoje į mikroautobuso šoną atsitrenkė kitas automobilis. Teko fiksuoti eismo įvykį, kviesti policiją.
„Kai kurie pažįstami vairuotojai leidžia pijokauti, bet mes – ne. Po poros incidentų nebeleidžiame gerti, rūkyti. Žinot, kaip būna – vieni išgėrę ramūs, kiti agresyvūs, ima kabinėtis, triukšmauja, prašinėja į tualetą. Nepatenkinti negeriantys keleiviai“, – pasakojo Algirdas.
Svarbu nustatyti taisykles
Apie penkerius metus keleivių vežimo į užsienį verslu užsiimantis Petras įsitikinęs, kad apkalbėti galima bet kurį vežėją. Neigiama informacija apie keliones „mikriukais“ kenkia visų verslui.
Anot jo, dažniausiai neatsakingai elgiasi samdomi vairuotojai, kurių tikslas – kuo greičiau grįžti ir gauti užmokestį.
„Nuo tavęs paties priklauso, kokia tvarka bus. Jei paleidai vadžias – viskas. Reikia dirbti taip, kad išlipdamas žmogus pagalvotų: „O buvo visai neblogai, norėčiau dar kartą su juo važiuoti.“ Tie, kurie dirba vien dėl pinigų, jau nebevažinėja“, – kalba Petras.
Dažnas keleivių klausimas – ar galima vartoti alkoholį. „Tokiems visada pasakau – jūs paskambinote ne į restoraną. Daug kas žino – su juo gerai važiuoti, bet jis neleidžia gerti“, – taisykles akcentuoja verslininkas.
Petras pabrėžia – labai svarbi atsakomybė ir punktualumas. Jei pažadėta nuvežti siuntinį atitinkamu laiku, tada reikia ir būti. Pasikeitus situacijai, atsiradus trukdžiams, būtina informuoti žmogų, o ne vengti skambučių, slapstytis.
Darbas – narkotikas
Kelionėse vairuotojai ir keleiviai tampa maža šeima – net būna gaila išsiskirti.
„Esu matęs ir šilto, ir šalto. Apie keliones galėtumėte parašyti ne straipsnį, o knygą“, – šypteli Petras.
Labiausiai jam gaila emigrantų, kurie nuvažiuodami didžiuojasi, kaip užsidirbę daug pinigų išleis juos pirkiniams, bet už dviejų savaičių juos tenka grąžinti atgal, nes draugas apgavo.
Pasak Petro, keleivių kiekis nesikeičia, emigracijos mastai nemažėja. Vasarą atostogauti lietuviai grįžta į Lietuvą, o po trijų savaičių – atgal į Angliją.
„Kai kurie vežėjai piko metu užsideda kosmines kainas, bet nepagalvoja, kad ateis vadinamasis sunkmetis, žmonės rinksis tą, kuris vežė pigiau“, – verslo taktiką dėsto vyras.
Petras patikina, jog nepaisant varginančių kelionių darbo nesvarstė mesti: „Tai yra narkotikas. Man patinka darbas su žmonėmis, kelionės. Nėra rutinos, negalėčiau sėdėti kabinete.“
Simona PUŽAITĖ
