Migrantams iš skurstančių ir daug problemų turinčių šalių Europa ir Amerika – tarsi pažadėtasis rojus, sako antropologė Ieva Kajokaitė. „Sachara ir kai kurie Sacharos keliai yra virtę gyvais kapais. [...] Išsigelbėti norintiems žmonėms užtenka net labai mažos vilties patekti į Europą ar Ameriką, kad jie rizikuotų savo ir savo šeimos gyvybe“, – pabrėžia ji.
Tarptautinės migracijos organizacijos atstovės Audros Sipavičienės teigimu, žmonės už kelionę pasiruošę mokėti po kelis tūkstančius eurų, tačiau tikslą pasiekia ne visi: „Kiek mums žinoma, [...] per 20 metų nuskendo 20–25 tūkst. žmonių.“
Už kelionę – pora tūkstančių eurų
Šaukdami „gėda“, „žudikai“ ir panašiai Lampedūzos gyventojai šią savaitę pasitiko Europos Komisijos prezidentą bei Italijos premjerą, kurie čia atvyko pareikšti užuojautą dėl daugiau nei 300 Viduržemio jūroje nuskendusių migrantų. Nelaimė įvyko praėjusią savaitę, maždaug per 1 km nuo Lampedūzos salos krantų. Manoma, kad apsivertusioje valtyje iš viso buvo apie 500 žmonių, daugiausia iš Somalio ir Eritrėjos. 150 žmonių pavyko išgelbėti.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė sako, kad tai didžiulė tragedija jau vien todėl, kad vienu metu nuskendo labai daug žmonių, taigi jai skiriamas labai didelis dėmesys. „Kiek mums žinoma iš mūsų biuro Romoje (tai pat mes turime ir nedidelį biurą Lampedūzoje), per 20 metų nuskendo 20–25 tūkst. žmonių“, – tvirtina ji.
Nors ši nelaimė toli gražu ne pirma, tačiau viena didesnių. Dideli, akį rėžiantys ir šokiruojantys skaičiai verčia pasaulį klausti, kas dėl to kaltas. A. Sipavičienė pabrėžia, kad pirmiausia reikia nepamiršti, jog žmonės plaukia tam visiškai nepritaikytais laivais. Be to, dauguma žmonių, sėdančių į perkrautus laivus, išvis nežino, kas yra jūra. „Visa tai organizuoja arba gabentojai, arba prekeiviai žmonėmis. Už kelionę mokami dideli pinigai – mūsų žiniomis, 1–2 tūkst. eurų“, – sako biuro vadovė.
Bausmės gresia net gelbėtojams
Tačiau tuomet kodėl Lampedūzos gyventojai taip nesvetingai sutiko Europos Komisijos vadovą bei savo premjerą? Sociologas iš Birmingamo universiteto, migracijos, pabėgėlių ir etninių studijų dėstytojas Nando Sigona sutinka, kad prekiautojų žmonėmis kaltė neginčijama, tačiau kaltininkų sąraše, pasak jo, taip pat yra Italijos bei visos Europos Sąjungos institucijos bei politikai.
Jis mano, kad noras apsaugoti bei uždaryti sienas, o migrantus pateikti kaip pavojų ne tik labai veikia žmonių suvokimą, bet ir verčia imtis priemonių, kurios stabdytų migraciją. Dėl šios priežasties, pasak N. Sigonos, neturtingiems migrantams beveik nėra legalių būdų atvykti į ES, o tai juos verčia pasirinkti labai pavojingus maršrutus.
Kalbėdamas apie tragediją prie Lampedūzos, N. Sigona sako neabejojantis, kad prekiautojai prigrūdo pilną laivą žmonių, tačiau taip pat yra įsitikinęs, kad būtina kalbėti ir apie gelbėjimo operacijas: „Nors tarptautinis reglamentavimas įpareigoja padėti žmonėms, patekusiems į pavojų jūroje, būna, kad žvejai padėdami rizikuoja, nes jiems už tai gresia tam tikros bausmės. Ne taip seniai iš žvejų už tokią pagalbą buvo atimta valtis“, – pasakoja N. Sigona.
Jis įsitikinęs, kad kriminalizuojami ne tik migrantai ir prekiautojai žmonėmis, bet ir tie, kurie nori padėti. Taigi, N. Sigonos nuomone, kai politikai visą kaltę suverčia prekiautojams, taip jie siekia atsikratyti savo atsakomybės.
Teisę ieškoti prieglobsčio turi kiekvienas
„Mus vadina įvairiai: nelegalais, svetimšaliais, nepageidaujamais, tremtiniais, nusikaltėliais, teroristais, vagimis, užsieniečiais, okupantais“, – sako patys migrantai. Migrantų manifeste rašoma: „Mes turime teisę judėti ir teisę nebūti priversti judėti. Mes reikalaujame tokių pačių teisių, kokias turi korporacijos ir tarptautinis elitas, galintis laisvai keliauti ir dirbti ten, kur pasirenka. Mes visi verti turėti galimybę eiti pirmyn. Visi turime teisę į geresnį gyvenimą.“
Nelegalūs migrantai ar politinio prieglobsčio prašytojai? Kam padeda ir su kuo kovoja Europa? Atsakyti sudėtinga ir viskas atrodo kiek painu. Iš pradžių būtina aiškiai atskirti. Teisę prašyti politinio prieglobsčio kitoje šalyje turi kiekvienas asmuo. Tai numatyta Jungtinių Tautų konvencijoje.
Kai asmuo pagrįstai prašosi prieglobsčio – bėga nuo persekiojimo savo šalyje (persekiojimo dėl priklausymo tam tikrai rasinei, religinei, tautinei, socialinei ar politinei grupei), tai, kad jis neturi reikiamų dokumentų, nesuteikia šalims galios jo nepriimti. Net jei valstybė nėra ratifikavusi konvencijos, suteikti prieglobstį pagrįstai jo prašantiems žmonėms įpareigoja tarptautinė paprotinė teisė. Asmuo, kuriam priimančioji šalis sutinka suteikti prieglobstį, vadinamas pabėgėliu.
Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros atstovė Vilniuje Renata Kuleš sako, kad labai dažnai visoje Europoje pabėgėliai vadinami nelegaliais migrantais. Tačiau, jos teigimu, tai neteisinga, nes pabėgėlis nėra nelegalus migrantas.
„Ženevos konvencija numato, kad pabėgėliams nėra taikoma atsakomybė už neteisėtą atvykimą į valstybę. Ši atsakomybė suprantama kaip sulaikymas, bausmės, baudos, suėmimai ir kitos priemonės. Todėl negalima tapatinti žmogaus, kuris neteisėtai kirto sieną siekdamas kitų tikslų, ir žmogaus, kuris sieną neteistai kirto siekdamas prieglobsčio“, – aiškina R. Kuleš.
Jos tvirtinimu, ieškoti prieglobsčio yra ne nusikaltimas, o teisė, duota kiekvienam asmeniui. Tarptautinė pabėgėlių teisė, anot R. Kuleš, neleidžia žmonių grąžinti į pavojus: „Tie žmonės, kurie įvairiais būdais, net rinkdamiesi labai rizikingas keliones ir labai rizikingas priemones, ieško išsigelbėjimo ir prieglobsčio, įgyvendina savo teisę.“
Tarptautinė pagalba Eritrėjos ir Somalio nepasiekia
Ar per Viduržemio jūrą Europą pasiekti norintys Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių gyventojai prieglobsčio prašo pagrįstai? Valtyje, kuri praėjusią savaitę nuskendo prie Lampedūzos, daugiausia žmonių buvo iš Somalio ir Eritrėjos.
Somalyje daugiau nei du dešimtmečius tęsiasi konfliktas tarp islamistų karinės grupuotės AlShabab ir vyriausybės. AlShabab rengia išpuolius, žudo, vykdo baisias egzekucijas, prievarta verbuoja ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, masiškai suiminėja žmones. Tačiau prie to, kad padėtis Somalyje sunkiai arba visai nepakeliama, prisideda ir vyriausybės pajėgos, kurioms padeda sąjungininkai iš kitų Afrikos šalių. Jos gyvenvietes apšaudo pernelyg nesirinkdamos, taip pat fiksuojami tokie žmogaus teisių pažeidimai, kaip prievartavimai, apiplėšimai, vaikų verbavimas.
Eritrėja – vienpartinė prezidentinė respublika, autoritarinis prezidentas valdžią savo rankose sutelkęs porą dešimtmečių. Žmogaus teisių organizacijos teigia, kad Eritrėja yra pavirtusi vienu dideliu kalėjimu, kur yra apie 10 tūkst. politinių kalinių. Žmonės dažnai įkalinami be jokių teismo procesų ir neretai iki gyvos galvos. Kalinimo sąlygos sveiku protu nelabai suvokiamos.
Rinkimai nevyksta, Konstitucija neveikia, politinės partijos uždraustos. Šalyje griežti išraiškos, religijos ir kitų laisvių ribojimai. Priverstinis darbas, neapibrėžta karinė tarnyba. Sargybiniams pasienyje įsakyta šaudant stabdyti bėgančiuosius iš šalies, tarp kurių ir vieni į kelią išsiruošę vaikai. Tarptautinė pagalba šalies beveik nepasiekia.
Tiek Eritrėja, tiek Somalis įvairiuose pasauliniuose indeksuose vertinamos kaip šalys, kuriose žmogaus teisių padėtis blogiausia.
Sachara virto gyvu kapu
Tačiau iš šių šalių bėgantiems žmonėms ne visada pavyksta palikti, tai kas blogiausia, praeityje. Antropologė, psichikos sveikatos darbuotoja, su prieglobsčio siekiančiais nepilnamečiais ir jaunais žmonėmis Anglijoje dirbanti Ieva Kajokaitė pasakoja, kad iš esmės visi vaikai, su kuriais ji dirbo, pakeliui į Europą matė skęstančių, dykumoje arba kalnuose likimo valiai paliktų žmonių, nes jie nebegalėjo tęsti kelionės.
„Sachara ir kai kurie Sacharos keliai yra virtę gyvais kapais. Skurstančių ir daug problemų turinčių šalių žmonėms Europa ir Amerika yra pažadėtasis rojus. Išsigelbėti norintiems žmonėms užtenka net labai mažos vilties patekti į Europą ar Ameriką, kad jie rizikuotų savo ir savo šeimos gyvybe“, – pabrėžia ji.
Taigi atrodytų, kad iš šių šalių bėgantys žmonės tai daro ir prieglobsčio prašosi pagrįstai, tačiau kai jie pradedami traktuoti kaip nelegalūs migrantai, priimančioji šalis ima pateisinti tam tikrus veiksmus, kurie, pasak N. Sigonos, prie tokių nelaimių, kaip pastaroji prie Lampedūzos, prisideda.
„Nereiškia, kad Europa turi laisvai atverti sienas, tačiau turėtų būti galima tas keliones padaryti saugesnes. Dabar žmonėms, kurie pagrįstai prašo tarptautinės apsaugos, prieglobsčio, kartais net nesuteikiama proga tai padaryti – jie siunčiami atgal arba išvis neleidžiama išsilaipinti ES krantuose“, – neslepia sociologas.
Antipatija migrantams naudojasi politikai
Arčiau Afrikos krantų nei Europos esanti Lampedūzos sala pasauliui geriausiai ir žinoma kaip vartai, per kuriuos žmonės iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų siekia patekti į Europą. Kaip, ar pagrįstai, ar tinkamai, šie vartai saugomi, – vienas svarbiausių ir sudėtingiausių klausimų. Viename dokumentiniame filme rodoma, kaip Lampedūzos gyventojai užblokuoja savo uostą, neleidžia prisišvartuoti valčiai su migrantais bei šaukia nepriimsiantys atvykėlių ir kad jie plauktų sau, iš kur atplaukę.
„Manau, kad čia ir moralinis klausimas. Šiuo metu ES ryškūs antiimigrantiški jausmai. Jie ypač nukreipti prieš tam tikras grupes, pvz., romus, kurie turbūt mažiausiai Europoje mėgstami žmonės. Tačiau taip pat prieš migrantus iš Šiaurės Afrikos, ypač islamo, šalių. O ši antipatija pasitarnauja politikams“, – įsitikinęs N. Sigona.
Jo nuomone, tai vištos ir kiaušinio situacija: „Politikai sako, kad jie tam tikrų veiksmų imasi, nes visuomenės nuomonė prieš tas žmonių grupes labai neigiama, kita vertus, galima sakyti, kad tam tikros politikų grupės, kurdamos teroro ir nesaugumo klimatą, mobilizuoja paramą sau.“
Taip pat N. Sigona mano, kad čia svarbi ir ES ekonomikos krizė, dėl kurios atsiradęs nesaugumo jausmas stiprina antiimigrantiškas nuotaikas.
Padėti migrantams pajėgios ne visos šalys
I. Kajokaitė sako, kad ES skiriamas dėmesys ir pagalba neadekvati problemai, kuri užgulusi Italijos bei kitų Viduržemio jūros valstybių pečius. Ji mano, kad italai taip elgiasi ne iš blogos valios, o todėl, kad jų galimybės paremti tiek daug atvystančių žmonių, labai ribotos. Skandinavijai, Anglijai, Prancūzijai paremti migrantus būtų lengviau nei Ispanijai, Italijai, Graikijai ar Maltai, svarsto I. Kajokaitė.
Ko galėtų imtis Europos Sąjunga? Po nelaimės prie Lampedūzos imta kalbėti apie paieškos ir pagalbos misiją Viduržemio jūroje, kuri padėtų aptikti ir išgelbėti migrantų laivus ir valtis. Kalbama apie didesnį atsakomybės pasidalijimą tarp valstybių narių bei bendrą migracijos ir pabėgėlių politiką, dėl kurios daug metų nesutariama.
Tačiau, jei sutiktume su sociologu N. Sigona, visa ši problema yra ir moralinis klausimas, o tokius spręsti net ir aukščiausiu politiniu lygiu labai nelengva.
Paskutinės eilutės iš Migrantų manifesto teigia: „Baimė sukuria sienas, sienos kuria neapykantą, o neapykanta tarnauja priespaudai. Mes suprantame, kad migrantai ir ne migrantai yra tarpusavy susiję. Kai nepripažįstamos migrantų teisės, pavojuje atsiduria visų piliečių teisės. Orumas neturi tautybės.“
