Kadaise savo pasaulinės šlovės įkalnėje čekų rašytojas Milanas Kundera knygoje Ta nepaprasta būties lengvybė pradėjo nesuprastų žodžių žodynėlio kūrimą. Romano herojai – po 1968 metais sovietų ir jų sąjungininkų kariuomenės užgniaužto „Prahos pavasario“ į Vakarus pabėgusi menininkė ir jos vakariečiai draugai – atskleidžia skirtingas tais pačiais žodžiais vadinamų reiškinių savybes. Pokomunistinio traumuoto rytiečio ir neokapitalistinio pasaulio ydomis besibodinčio vakariečio santykis su masinėmis eitynėmis, su socialinio solidarumo demonstravimu yra visiškai skirtingas.
Ne vienas plunksnos darbininkas pasaulyje ir Lietuvoje pasinaudojo šiuo išradingu pakvietimu, panašia maniera bandydamas aiškinti vis labiau praeities pasiglemžiamų žodžių specpoliklinika, specparduotuvė tikrovę, imdamasis minėjimo, „projekto“ ir kitų panašių žodžių, kuriems skirtingose aplinkose suteikiamos reikšmės išsiskiria, suskyla, ima žymėti skirtingas patirtis. Kitaip sakant, sukuria tą klampų nesusikalbėjimo ir ir nesu(si)pratimo pagrindą, nurodo į tokius mus supančios tikrovės reiškinius, kuriuos norisi išlukštenti, suprasti, paaiškinti, gal net tokio supratimo būdu išvengti.
Štai imkimės žodžio teisės. Solidesni skaitytojai tuoj pagalvos, kad kalbame apie skirtingas teisės ar jos sistemų apibrėžtis, gal dar dingtelės, jog tai visų pirma žmogaus teisės , tačiau ir prie teorijų nelinkęs turgaus prekiautojas, ir visur kur googlinantis tinklažmogis nesunkiai suras bendrą teisių reikšmę. Žinoma, tai visų pirma vairuotojo teisės. Užmeskite akį į www.teisės.lt, kad rastumėt iliustracijų. Oficialus žodynas vairuotojo pažymėjimo jau nebevadina teisėmis, tačiau žmonės patys nusprendžia, kaip kalbėti. Bent jau turi teisę savo privačioje erdvėje į žodyno neliečiamybę.
Tačiau tik dėl to pastebėjimo neverta būtų varginti skaitytojo ir pačiam mėgautis tokio paprasto stiklo karoliuko suradimu. Šis žodžio nuotykis postsovietinėje lietuvių sąmonėje nurodo į kažką svarbiau. Jis kelia erzinantį įtarimą, kad būtent žmogaus teisės Lietuvoje neįgyja tos sampratos ir tos reikšmės, kuri yra skirta kilnioje konstitucinės teisės doktrinoje. Vairuotojo teisės yra svarbiau už žmogaus teises. Pastarosios, kaip ir savigarba bei pagarba kitam, neturi didesnio svorio.
Teisė, o tiksliau įstatymai yra priimami kaip kažkokios išorinės ir svetimos galios ženklai. It sovietinis Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodeksas, atklystantis į mūsų gyvenimus iš 1984-jų metų. Įstatymai yra valdžios įrankis, o žmogaus teisės – tai tik kažkas migloto, kam ginti reikia ryžto. Štai kodėl vakarietis filosofas Kęstutis Girnius, prabilęs apie saugumiečių veiksmus, pasirodo tiesiog pernelyg jautrus puikiai kagėbistinius metodus ir administracijos savivalę menančiam Gediminui Kirkilui. Mūsiškiams, pripratusiems prie Kafkos Proceso atmosferos, čia tik smulkmena. Masinis sekimas, psichologinės neįtinkančio žmogaus žlugdymo priemonės, ciniškai mandagios insinuacijos – kas čia tokio.
Mūsų teisės nesveria tiek, kiek poįstatyminiai aktai arba administracijos potvarkiai. Bejėgiškumo jausmas, apimantis kasdieniuose susidūrimuose su visagale, valstybės vardu šeimininkaujančia naujaja klase, neįtvirtina silpniausio ir svarbiausio elemento – individo, piliečio, žmogaus teisių mūsų vaizduotėje. Polinkis kasdienėse smulkmenose ignoruoti įstatymą, vengti taisyklių ir taip nesąmoningai vaduotis iš rusiškos įstatymų diktatūros – štai, ką regime ir kame dalyvaujame kasdieną. Čia nereikia interneto, užtenka gatvės, greitkelio ir vairuotojų su vairuotojų teisėmis vairavimo manieros. Gal šis karu keliuose vadinamas chaosas yra liūdna kompensacija tiems, kurie tikruose karuose dėl vertybių ir idėjų negina savo teisių? Gal tada ir populistiniai ateities pranašai sieja tvarką ir teisingumą, bet puikiausiai apsieina be teisių? Juk tai tikras galvosūkis tiems, kurie susigundo sąmoningam gyvenimui.
