Kai baigiam svarbių reikalų svarstybas ir nenorime pamiršti, apie ką esame susitarę, pasirašomas protokolas. Kažką panašaus suprantame padarę po pasimatymo su policija – savo ar policininkų noru. Taigi, bent jau pastarojoje situacijoje protokolas yra lygiai suprantamas žodis, kaip ir pilietis. Jei šiandien, kai į visus galima kreiptis ponai (bet ne draugai), išgirsime mums taikomą kreipinį – pilieti, žinokime, kad dėl kokių nors priežasčių jums reikės pasirašyti protokolą. Kas čia migloto?
Iš tiesų miglotų žodžių žodynėlin šis visiems lietuviams ir kitiems posovietiniams žmonėms suprantamas žodis buvo įtrauktas visai dėl kitos reikšmės, kuri atsiveria tik naujiesiems lietuviams ir naujosios valdžios klasės atstovams. Jie žino, kad protokolas valdžiažmogių santykiuose yra tas pats, kas gero skonio ar elgesio taisyklės. Štai tradiciniuose baliuose ir net vestuvėse vis dar galim susidurti su visokiais komendantais, stalų viršininkais ir kitokiais naujųjų – nesąmoningai prisiimamų – tradicijų herojais. Skirtumas valdžios sluoksnių protokolo nuo minėtų lietuviškų užstalės tradicijų yra tas, kad protokolo neišmanėliai gali greitai susmukti karjeros (ypač diplomatinės) laiptų aikštelėse, o štai daugelis tradicinių balių dalyvių tiesiog apsidžiaugtų, jei posovietinės tradicijos būtų užmirštos. Jos yra viešojo gyvenimo, kurio net prisiminti nesinori, atspindys linksmojoje kasdienybės dalyje.
Protokolas, jei jis ilgainiui tampa sutartinio ir priimtino viešojo elgesio (svečių priėmimo, susodinimo užstalėje ar prieš sceną etc.) tradicija, tampa nepastebimas kaip natūralus dalykas. Kol jis yra toli nuo tradicijos, tol taisykles mintinai išmokę pažai jaučiasi it tikrovės šeimininkai. Jie yra reikšmingesni negu turėtų būti. Juk visiems, ne tik psichologams ir verslo vadybininkams, yra aišku, kokio tipo veikėjai greičiausiai mintinai išmoksta visas reikiamas taisykles. Dažniausiai tie, kurie nieko daugiau ir nesugeba...
Protokolo mistifikacija ir dievotas lietuvių lankstymasis autoritetams, įžymybėms, demokratiniams ar paveldėtiems titulams šiandien daugeliui krenta į akis. Jis rodo ne tik pasimetimą tuo momentu, kai sovietinės tarpusavio santykių ir iškilmių taisyklės jau pairę, o nauji etiketo principai dar netapo natūralia vidujybe. Tai atrodytų paprastas dalykas. Gal net pernelyg paprastas, kad būtų įtikinamas. Mat į Vakarų pasaulio oficialiosios aukštuomenės tradiciją koją keliantis posovietinis, kompleksuotas žmogus neretai nesuvokia, kad skirtingai nuo sovietinių papročių ir viešų kaukių, slepiančių žmogiškąją individualybę, vakariečiams labiau priimtinas ramiai savigarbus žmogus, turintis ne tik kredencialus, bet dar ir individualų vardą bei pavardę. Tai, kas svarbiausia.
Naujoji protokolomanija iš tiesų liudija sudėtingus mūsų visuomenės poslinkius. Vertybių hierarchijai keičiantis arba visai griūvant pasidaro itin svarbus normatyvinis, rašytas, įsakmus protokolas. Tai yra procesas, kurio metu pirmiausia pakeičiami kostiumai, po to jų nešiojimo maniera. Tada prasideda išmoktų ir perdėtai sureikšmintų protokolinio etiketo taisyklių mokymosi stadija. Taip atsinaujina, pasipildo, adaptuojasi žmogiškieji kevalai-išorė. Ji leidžia greičiausiai prisitaikančiai žmonių rūšiai – pvz., sovietinių nomenklatūrininkų genčiai su visais palikuonimis ir tarnais – laimėti integracijos į naująsias visuomenines hierarchijas varžybas. Jiems protokolas yra it slaptažodis, atveriantis VIP duris.
Šios menkai stebimos mūsų kultūros ir viešųjų santykių tėkmės poveikis yra dvejopas. Viena vertus, visuomenė tampa labiau kultivuota, jos koks-yra-toks-yra elitas darosi labiau susišnekantis su europiečiais. Kita vertus, platesnių sluoksnių kasdienybė be naujųjų užstalės komendantų, samdytų ceremonmeisterių, scenos ir TV linksmintojų jau nebežino, kaip būti kartu, kaip imti ir rasti bendras temas, juoko porciją, prasmingesnio buvimo ženklus. Tad ne toks jau nekaltas dalykas tas protokolas. Tai mintis, kuri yra paprasta ir tinka adventui.
