Biržų rajone, prie Kvetkų esančio Pūtelių kaimo, pamiškėje plytinčiame pasėlių lauke, aptiktos didžiulės pėdos. Medžiotojams nekėlė abejonių, kad tai – rudojo lokio (arba rudosios meškos) palikti pėdsakai.
Lepečkojė šuoliavo į girią
Sekmadienį miežių lauke akmenis rinkusi kvetkiečio Rolando Vedlugos šeima rado didžiules pėdas, kurias pirmasis pamatė šeimininko sūnus Salvijus. Šįmet gimnaziją baigęs abiturientas, kaip ir jo tėvelis Rolandas, yra medžiotojas.
Žaliuojančiame pasėlių lauke išvydęs giliai į žemę įspaustas neįprasto dydžio pėdas, Salvijus iš karto suprato, kad jas paliko ne šernai ir ne briedžiai. Daugiau nei dvidešimties centimetrų aukščio ir apie septyniolika centimetrų pločio pėdsakų viršuje buvo matyti ryškios nagų žymės.
Didžiojoje lauko dalyje pėdos buvo įspaustos šalia viena kitos, todėl galima manyti mešką per lauką bėgus ir šuoliais. Lepečkojės būta nemenkos – tą rodo itin gilūs pėdsakai.
Miežių lauko pakraštyje prasideda Biržų giria. Rudosios meškos į ją keliauta nuo netoliese esančio Gikonių kaimo ir Latvijos sienos pusės. Meška per lauką bėgo, ko gero, prieš dvi savaites, nes per miežių pasėlius vedusios pėdos baigiasi prie grikių lauko, kuris buvo ariamas maždaug prieš dvi savaites.
Meška Kvetkų apylinkėse nušauta prieš 24 metus?
Nuo Pūtelių ir Gikonių – visai netoli ir Roviškėlių kaimas, kur daugiau nei prieš 20 metų mešką nušovė biržiečiai medžiotojai.
Medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus vadovas Konstantinas Galvelis sako, kad toje medžioklėje dalyvavęs Biržų ligoninės vadovas gydytojas Antanas Dauguvietis, jo vairuotojas Narvydas Abazorius ir Algimantas Jankauskas, kuris ir nušovęs meškutę. Ji buvusi nedidelė.
Dabar kvetkiečiai sako gailintys tos lepečkojės, kuri ėjusi prie pastatų, norėdama palaižyti miltų.
Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad lokiai (arba kitaip – meškos) nei Biržų rajone, nei Lietuvoje jau seniai negyvena. Tačiau šie gyvūnai įrašyti į šalies Raudonąją knygą, nes Lietuvoje jie negyvena tik nuolat, bet trumpam į mūsų miškus kartas nuo karto užklysta iš Latvijos ir Baltarusijos. Baltarusių miškuose lokiai vis dar tebegyvena natūraliai. O valstybinių sienų žvėrys, kaip žinia, nepaiso.
1967 m. lokys pastebėtas Alytaus, 1968 m. – Varėnos rajonuose, 1975 m. vienas matytas Biržų girioje, o 1982 m. – Ukmergės rajone, 2009 m. – Švenčionėlių medžiotojų būrelis pastebėjo lokio pėdsakus Labanoro girioje.
Pasieniečiai akis į akį su lepečkojais susidūrę tarsi ir nebuvo, tačiau jų pėdsakų aptinka beveik kasmet. Paskutinįsyk Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje meškos pėdsakai buvo aptikti 2011 metų pavasarį.
Lietuvoje lokio kaulų rasta V–I a. pr. m. e. ir XIII–XVIII m. e. a. archeologinių paminklų kultūriniuose sluoksniuose. Didėjant gyventojų tankumui ir vystantis gyvulininkystei, lokius imta persekioti kaip plėšrūnus, darančius žalą naminiams gyvuliams. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jų ėmė mažėti. Be to, daug lokių išnaikinta dėl miškų kirtimo XVII–XVIII a. XIX a. II-joje pusėje lokių liko tik miškingesnėse vietovėse. Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Gudų girioje, dabartiniame Varėnos rajone.
Tačiau tuo abejoti leidžia ir jau aukščiau minėtas faktas, kad 1988 metais rudasis lokys buvo legaliai sumedžiotas Biržų rajone, Roviškėlių kaime.
Tai, kad šiose apylinkėse visai neseniai meška vėl paliko pėdsakus, kuriuos rado akmenis rinkę kvetkiečiai, gali liudyti šiuos žvėris esant galbūt neretais svečiais Biržų girioje.
Alfreda GUDIENĖ
