Man patinka spaudos kioskai. Jeigu būčiau tikras rašytojas, sukurčiau metaforą apie „mieste išbarstytus pažadų langus, panašius į vaikystėje atidaromus uždraustus stalčius“, bet būdamas egoistiškas vartotojas tiesiog konstatuoju: kioskai yra gana patogus operatyvaus riboto apsipirkimo taškas, o žavesio lietuviškiems spaudos kioskams suteikia jau keli dešimtmečiai nesikeičianti architektūra ir prekiavimo principas. Todėl per kontoros langą žvilgteliu, ar nėra didelės eilės (yra – nedidelė), ir leidžiuosi pirkti laikraščių ir cigarečių.
7.50. Atsistojęs į eilės galą pajuntu mikroįtampą. Jos kaltininkai – mama ir kokių 4 metų vaikas. Jis savo kalba niūriai bando perduoti žinią kioskininkei, o retransliavimo funkcijas perleido mamai. Po užtrukusių derybų vaikas į rankas gauna du ypač šlykščius padarėlius, dinozauro ir kirmino hibridus – vieną melsvai violetinį, kitą – žalsvai rožinį. Mama neperka abiejų – sūnui teks rinktis. Jis jau nujaučia, kad visą likusį gyvenimą jam teks daryti sprendimus, todėl neskuba. Priekaištingai įbedęs akis į kirminus, vaikas sulaukia tinkamos neuronų jungties ir ryžtingai pasilieka žalsvai rožinį padarą. Mintyse jam pritariau – jo pasirinktas turkiškos pabaisos variantas akiai malonesnis.
Kioskas yra osmaniškas išradimas – turkiškai jis taip ir skamba „Köşk“, o pats žodis reiškia nedidelį lauko paviljoną su viena arba keliomis prekybos angomis. Europoje jie atsirado XVIII amžiaus pabaigoje ir ranką prie to pridėjo beveik mūsiškis Stanislovas Leščinskis. Pabuvęs turkų nelaisvėje, jis susižavėjo šiais urbanistiniais paminklais ir jau gyvendamas emigracijoje Prancūzijoje jais apstatė Chambord pilį. Turbūt todėl Žečpospolitos teritorijoje jie taip mėgstami – prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijos geležinkelių knygynų draugija „Ruch“ valdė 700 kioskų. Keliolika jų buvo ir Vilniuje, keli – prieškario Kaune.
7.54. Nepavojingai atrodanti pensininkė pirkimo procesą irgi sustabdė. Aš labai nustebau, pamatęs, kaip ji be jokių paaiškinimų į langelį įkišo banaliausią sąskaitą – arba už fiksuotąjį ryšį, arba už kabelinę televiziją. Kioskininkė lyg niekur nieko šią sąskaitą paėmė – kaip ir pinigus – brūkštelėjo kodų skaitytuvu ir viskas! Pensininkė savo keliais nuėjo tuščiomis – net kramtomosios gumos nenusipirko. Vėliau internete patikrinau – gryna tiesa. Kai suomiai nusipirko „Lietuvos spaudą“, kioskuose galima daryti įvairiausių veiksmų: palikti laiškus, nusipirkti kavos, apmokėti sąskaitas, pildyti korteles. Bet kreditinėmis atsiskaityti negalima. Aš manau, kad suomiai iš mūsų kioskų nori padaryti klasikinius „newsstandus“ nekeisdami objekto architektūros. Na, na...
Prieš porą metų Niujorko meras nusprendė išvalyti miestą nuo kioskų (visi merai galvoja panašiai). Manhetene ir taip jų nebedaug – per 50 metų vietoj buvusių 1500 teliko 290 (bet vis tiek dvigubai daugiau nei Vilniuje). Likę prekiautojai netikėtai pasipriešino – jų Kioskų valdytojų asociacijos lobistas Robertas Bookmanas puolė kautis, kioskininkus palaikė niujorkiečiai ir, atrodo, viskas baigėsi gerai. Bet Niujorko ir kito pasaulio kioskai yra netikri. Jie atviri visiems vėjams, prekės išdėliotos ne tik statinio viduje, bet ir ant šaligatvio: imk, žiūrėk, vartyk... Tikrieji kioskai – kai prekes matai per stiklą – likę tik posovietinėje erdvėje – Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Kodėl ši tradicija stipri Lietuvoje, aišku – mes saugome S. Leščinskio priesakus, o Rusija, tiksliau – Sovietų Sąjunga, tiesiog privalėjo panaudoti senovės turkų išradimą.
7.55. Į galvą smogė kioską puošianti reklaminė vėliavėlė. Kol su ja kovojau, pražiopsojau staigų strateginį manevrą. Pirmokas (o gal antrokas), stovintis prieš mane, pasirodo, buvo penktoji kolona. Vos tik jis priartėjo prie langelio, jį apspito būrys to paties amžiaus kolegų. Atsargiai ir gudriai žvilgčiodami į suaugusiuosius, jie ryžtingai tiesė aukštyn sulipusius centus ir greitakalbe išberdavo užsakymą. Tiems vaikams reikėtų dalyvauti verslo konferencijose ir skaityti pranešimus „Kaip už nedaug nusipirkti daug ir būti laimingam“. Tarkim, aš kioskininkei duodu 10 litų banknotą, gaunu dvi neįspūdingai atrodančias prekes, niekingą, tik taupyklei tinkamą grąžą ir jokio malonumo. O jie, virtuoziškai įvaldę man nepasiekiamų apatinių kiosko lentynų asortimentą, už nedidelę saują monetų – tarp jų daug baltų – pasistiebę susišluoja du tris spalvotus nežinomos paskirties skrituliukus, kažką įpakuotą viliojamai traškančiame maišelyje bei kramtomosios gumos stačiakampį su įdėklu. Prekės nedelsiant išvyniojamos, įvertinamos draugų – nuoširdžiu riksmu. Lygiagrečiai vyksta žaibiški mainai, o paslaptingieji skrituliai pralošiami. Visa tai užtrunka, bet eilė išsaugo orumą ir niekas nesibara.
Jei tai vyktų prieš 30 metų, tie vaikai pastabų sulauktų. Kioskus Sovietų Sąjungoje valdė 1930 metais įsteigta „Sojuzpečat“ (Sąjunginės spaudos) agentūra. Skurdžiai valstybei šie smulkiojo verslo simboliai tapo idealia priemone skleisti propagandai, o pakeliui ir užsidirbti. 1955 metais bandė įdiegti laikraščių pardavimo automatus, bet entuziazmas greitai dingo.
Sovietinėje vaikystėje kioskai buvo mažiau viliojantys nei šiandien. Ką vaikai galėjo ten nusipirkti? Tik padoriai naudingų prekių – pieštukų, atvirukų, pašto ženklų... O štai suaugusiesiems sovietinis kioskas buvo labai svarbus. Pažintis su kioskininku turėjo gana aukštą reitingą: mažesnį, žinoma, nei su gastronomo vedėja, bet gerokai aukštesnį už, pavyzdžiui, fotolaboratorijos direktorių. Kioskininkas valdydavo spaudos ir rūkalų deficitą. Nors formaliai bet kuris žmogus galėjo užsiprenumeruoti bet kurį SSRS ar jos palydovų spaudos leidinį (galėdavo net ir kapitalistinės šalies, bet tai kainuodavo milžiniškus pinigus ir reikėdavo specialaus leidimo, įrodančio, jog to leidinio reikia tam, kad geriau pažintum priešą), buvo nustatyti prenumeratos limitai. Ir tam piliečiui, kuris trokšdavo skaityti ar vartyti „Futbol–chokei“, „Inostrannaja literatura“, „Prszekroj“, žurnalus siuvėjoms „Rabotnica“ ir „Burda“, čekiškus (čekoslovakiškus) „Fotografie“ ir „ABC Mladych techniku a prirodovedcu“ tekdavo susidraugauti su kioskininku. Draugystė būdavo trejopa – tikra, už paslaugas ir už pinigus, bet pastarosios brendimo procesas trukdavo ilgai – reikėdavo įrodyti, kad tavo pasiryžimas už paliktą žurnalo egzempliorių ar „Kastyčio“ pakelį kioskininkui paaukoti keliolika kapeikų anam netaps keliu į zonos gultus. Utriruoju – ne zonos, o priverstinio darbo stovyklos.
8.00. Paduodu banknotą ir, nė žodžio neištaręs, gaunu savo pirkinius. Aš jau esu šio kiosko veteranas ir mano pageidavimus žino visos jame dirbančios moterys. Kartais tai nėra patogu – kartą kažkodėl nusprendžiau nusipirkti mineralinio vandens. Ir kaip visuomet, nespėjus prasižioti, man buvo įteiktas laikraštis su cigaretėmis. Neišdrįsau prieštarauti ir įsidėmėjau: pastovus klientas gauna ne tik teisių, bet ir pareigų.
Todėl man ir patinka spaudos kioskai. Šie linksmai išdažyti bunkeriukai suteikia miestui disciplinuotumo – jokio vartymo, jokio stoviniavimo, jokių murmėjimų „net nežinau, ko aš norėčiau“... Lietuviški kioskai skirti žinantiesiems. Kiekvienas, net ir tas, nesugebantis planuoti kelių savo gyvenimo veiksmų į priekį, artėdamas prie kiosko akimirką tampa urbanistiniu šachmatininku. O jei netampa, tegu keliauja į prekybos centrą.
