Daug mūsų krašte tokių miestelių kaip Musninkai Širvintų rajone. Lietuvos žemėlapyje jie – musės dydžio, žmonių čia mažai, belikę tik senukai. Šlovingą miestelių praeitį pakeitė tyli, niekam neįdomi dabartis, o ateitis visiškai miglota... Ar iš Musninkų beliks žemėlapyje nors taškelis prie Musės upės? Štai netoliese esančio Bartkuškio rūmų, nors ir turinčių savininką, geriau nė nežymėti, nes atkakusius turistus dar užgrius apleistų rūmų stogo perdangos. Kol Musninkai neparduoti tokiems perėjūnams, kol juose gyvena žmonės, tol jie bus gyvi ir mieli net kuklumu.
Barboros Radvilaitės išsigelbėjimo vieta
Musninkų „senamiestis“ greitas apeiti, istorinių pastatų nedaug: akį traukia gražiai suremontuotas dviaukštis medinis žydų prekeivio namas. O jo planas negudrus: dauguma pastatų išsidėstę palei kelius, o šie subėga į miestelio širdį – Dievo namus. Nežinomo autoriaus suprojektuota balta it sniegas Švč. Trejybės bažnyčia (1855–1861 m.) su neogotikos bruožais yra romantizmo palikimas. O greta stūksanti XIX a. Musninkų varpinė – tarsi „iš kitos operos“, suręsta iš tašytų rąstų, likusių nugriovus medinę bažnyčią. Nepasididžiuokit ją apeiti: tai – vienas archajiškiausių liaudies architektūros pastatų visoje Aukštaitijoje!
Tačiau man ypač daili pasirodė nedidukė Šv. Barboros koplyčia, kukliai boluojanti plyname lauke miestelio pakraštyje. Pro šalį dviratį stumiantis musninkietis galbūt paporins jums legendą, o gal net padeklamuos Vlado Braziūno eilėraštį apie šią koplyčią ir Barborą Radvilaitę. Anot legendos, kunigaikštytė svečiavosi Musninkuose pas gimines. Sužinojusi, kad Radvilų pilyje Dubingiuose sunkiai serga jos brolis, Barbora išvyko nepaisydama ištvinusios dėl pavasario polaidžio Musės. Per upę besikeliančią jos karietą pagavo stipri srovė ir, mirtinai išsigandusi, Barbora puolė karštai melstis šventajai Barborai, kol karieta atsirėmė į upės dugną... Vežikui pavyko išvairuoti į krantą. Barbora Radvilaitė vaizdingoje aukštoje Musės terasoje savo globėjos garbei pastatė medinę koplytėlę, kurią XVIII a. pakeitė mūrinė, grakščių proporcijų.
Sovietmečiu tai buvo vienintelė į kultūros vertybių registrą įtraukta Musninkų, arba Musninkėlių, dvaro vertybė: tai ją ir išgelbėjo, o kiti dvaro pastatai buvo barbariškai suniokoti. Mūrinis rūmų flygelis nugriautas sovietmečio pabaigoje, o svirną, vandens malūną, tvartą bei keliasdešimt hektarų žemės abipus Musės įsigijęs verslininkas leido šiems pastatams sunykti. Musninkiečiai dūsauja prisiminę vaizdingame Musės vingyje stovėjusį vandens malūną: prieš keliolika metų jis buvo su stogu, o šiandien belikę pamatai.
Nuo Traidenio iki Napoleono
Miestelis vardą gavo nuo Musės upės. Pasak padavimo, Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, kai Vilniuje buvo sugriauta pagrindinė senosios lietuvių tikybos šventykla, krivių krivaitis pirma pasitraukęs ne į Kernavę, o į Musninkus. Anot jų istoriją tyrinėjusio Manvydo Vitkūno, XVI a. pradžios istoriniuose šaltiniuose jau minimi Musninkų dvaras ir miestelis. Spėjama, kad dar XIV a. kovų su kryžiuočiais metu Musninkai tiekė maistą Traideniui į Kernavės pilį.
XV a. Musninkai priklausė didikui Kristijonui Astikui, vienam iš žymiųjų Vytauto bajorų (tada buvo dveji Musninkai – Senieji ir Naujieji). Po K.Astiko mirties senieji Musninkai atiteko jo sūnui Baltramiejui. Musninkų vardu vėliau buvo pavadinti keli apylinkių dvarai, kuriuos valdė Musnickiai, Misevičiai, Giedraičiai bei kiti Astikų ir Radvilų linijos didikai. Nuo XVI a. pabaigos jie jau priklausė Radviloms. Tada į Musninkų dvarą ir atvykdavo Barbora Radvilaitė, vėliau tapusi karaliaus Žygimanto Augusto žmona. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas leido Jeronimui Seniavskiui, kurio žmona buvo Elžbieta Radvilaitė, rengti čia turgus, laikyti smukles. 1561 m. Musninkams buvo suteiktos miestelio teisės. 1614 m. pašventinta medinė bažnyčia.
1812 m. Napoleono prancūzų kariuomenė dalį miestelio pavertė pelenais.
Bartkuškis neturi pasikartoti!
Visa tai galite sužinoti Musninkų vidurinės mokyklos istorijos ir kraštotyros muziejuje. 1777 m. įkurta parapijinė mokykla po 250 metų išaugo į gimnaziją. Dabar ji pavadinta Alfonso Petrulio, Nepriklausomybės akto signataro, vardu: šis šviesus žmogus Musninkuose kunigavo vos keletą mėnesių, iki ankstyvos mirties 1928 m., tačiau Lietuvos istorijoje paliko gilų pėdsaką. Ant kuklaus kunigo A.Petrulio kapo Musninkų bažnyčios šventoriuje moksleiviai nepamiršta atnešti gėlių. Gimnazijoje mokėsi rašytojas Ignas Šeinius, generolas majoras Jonas Kronkaitis.
1920 m. Musninkų apylinkėse vyko aršios lietuvių ir lenkų kovos, vadinamosios Širvintų, Giedraičių ir Musninkų kautynės. Po 20 metų, porą šimtų vyrų miškuose sutelkęs partizanų vadas Žalias Velnias (Jonas Misiūnas) iki 1953-iųjų priešinosi sovietų okupantams.
Tačiau ir šiandien, Nepriklausomybės laikais, netoli Musninkų yra kadaise puikus buvęs dvaras, nūnai atrodantis lyg po karo. Tai – liūdnai pagarsėjęs Bartkuškis, skandalingai pagarsėjusio Juozo Petraičio, taikiusio į Lietuvos prezidentus, žmonos viensėdija. Tiesa, šie žymūs žmonės čia negyvena ir nė nesiruošia. Neįžengiamu dilgėlynu virtusiame dvaro parke sutikta vietinė pusamžė moteris išliejo mums širdgėlą: „Net sovietmečiu, kai čia įsikūrė Žemės ūkio mokykla, viskas buvo suremontuota, prižiūrėta, gėlės žydėjo! O štai ten buvo Meilės sala, romantiška užuovėja, kur moksleiviai skirdavo pasimatymus... O dabar? Ar matot, kas čia dabar?!“
Geriau nematyti... Begėdiškai neprižiūrimas Bartkuškis griūva akyse. Didingą įvažiavimo į parką arką su herbu geriau apeiti...
Rūta Klišytė
