Algimantas BRIKAS
Meškuičių (Šiaulių rajonas) kultūros namų darbuotojai nesutiko, kad prieš keletą dešimtmečių sukurta freska būtų uždažyta ar kitaip sunaikinta. Taip, kaip prieš keletą metų pasielgta Šiaulių universitete.
Freska gerokai sunyko
Dailininkas monumentalistas Vitolis Trušys darbavosi Meškuičių kultūros centre. Kruopščiai dirbo prie savo paties kūrinio, daryto prieš 45-erius metus.
Garsus meninkas, 40 metų dėstęs Šiaulių universitete, dabar įsikūręs Vilniuje, atvyko į Meškuičius.
Jam talkino meškuitiškė Ieva Galkauskaitė, Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentė.
Per dešimtmečius freska gerokai sunyko. Joje gausu aptrupėjusių vietų, nuskilusių kampų. Nuo lango pusės jos dalis buvo visiškai sugadinta.
Erdviame fojė, kurio gale ir puikuojasi V. Trušio freska, būdavo šarvojami mirusieji. Prireikus pakabinti kryžių, vainiką ar dar ką nors, vinys buvo kalamos į freską.
Dailininkas rodė į vietas, kuriose žiojėjo vinių skylės.
Užglaistyti skylutes – labai įdomu
V. Trušys sakė, kad, kuriant freską, neturėta Anykščių smėlio. Tenkintasi paprastu smėliu – paveikslas tapo pilkesnis, nei norėta. Dabar buvo daroma su silikatiniu smėliu, todėl kūrinys tapo baltesnis, nei buvo.
Dirbta labai intensyviai. Loreta Morkūnienė, Meškuičių kultūros namų direktorė, stebėjosi, kai pamatė freskos kampą, kurio visai nebebuvo. Prie jo dailininkui teko darbuotis visą dieną.
Gerai įvertinta
Šiaulių miesto garbės pilietis V. Trušys, baigęs Dailės akademiją, atvažiavo į Šiaulius.
Meškuičiuose ką tik buvo pastatyti kultūros namai. V. Trušiui Dailės kombinatas, per kurį tada tik ir buvo atliekami visi tokie darbai, pasiūlė juose sukurti freską. Be jokių išankstinių nuorodų.
Dirbo drauge su broliu dailininku Raimondu apie mėnesį. Menininkas šypteli pasakodamas, kad čia dar sukiodavosi ir dvi gal 20-ies metų merginos. Jų dabar, žinoma, nebeatpažintų.
Dekoratyvinė kompozicija „Derlius“ buvo gerai įvertinta. Paveiksle – figūrų grupės, simbolizuojančios daržininkystę, laukininkystę, sodininkystę bei darbų pabaigtuves. Figūros buvo derinamos su ornamentiniais saulės, paukščių, vaisių motyvais.
Kompozicija išgarsėjo. Jos reprodukcijos buvo spausdinamos periodinėje spaudoje, knygose.
Viena iš jų ir padėjo Meškuičių kultūros namų darbuotojoms surasti autorių.
Meškuitiškiams, įgyvendinantiems projektą, kuriuo buvo renovuojami miestelio kultūros namai, rūpėjo išsaugoti freską.
Statybininkams buvo pasakyta sienos neliesti.
Rūpėjo sužinoti freskos autorių, nes jis geriausiai ją gali ir restauruoti.
Šiaulių rajono savivaldybėje, į kurią pagalbos kreipėsi meškuitiškės, patarė: pačios pasidažykite.
Kolegė atpažino darbą
Meškuitiškė studentė Ieva Galkauskaitė, nufotografavusi freską, nuotrauką parodė Šiaulių universiteto dėstytojai dailininkei Gražinai Arlauskaitei-Vingrienei.
Dailininkė iškart atpažino, kad tai V. Trušio darbas.
Dėstytoja bibliotekos darbuotojos paprašė surasti mozaikininko Boleslovo Klovos knygą „Dekoratyvinė monumentalioji tapyba“. Nurodė net puslapį, kuriame turėtų būti išspausdintas šis darbas.
Dar kartą įsitikinta, jog šiaulietė nesuklydo: mozaiką sukūrė V. Trušys.
Sulaukęs L. Morkūnienės skambučio telefonu, dailininkas sutiko atvažiuoti į Meškuičius.
Sunaikintas unikalus kūrinys
Meškuičiuose V. Trušio freska ne tik nesunaikinta, bet ir restauruota.
Prieš keletą metų Šiaulių universitete, rekonstruojant biblioteką, buvo sunaikinta viena vertingiausių ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos freskų „Orfėjas ir Prometėjas“. Unikali ji tuo, kad buvo bene vienintelė šalyje ant lubų tapyta šiuolaikinė freska.
„Kai statybos bendrovė nuardė būsimos bibliotekos stogą, smarkiai lijo. Po to staigiai pasnigo ir užšalo. Netrukus – polaidis. Freska ant buvusios aktų salės lubų subėgo nepataisomai. Paėmė ir uždažė meno kūrinį, kai jau subėgo, ką ten daugiau bedarysi. Jį sugadino niekas kitas – tik statybininkai“, – sakė tuomet prorektorius, o dabar laikinasis rektorius Donatas Jurgaitis.
Kaltino rektorių
V. Trušys „Šiaulių kraštui“ tada sakė: „Liūdna, bet aš jau peržegnojau vieną geriausių savo kūrinių, beveik prieš 40 metų dovanotą universitetui.“
„Atsakingas už mano kurtą freską buvęs rektorius Vincas Laurutis, kad nepasirūpino, nepažiūrėjo statybų metu, ar nebus sunaikintas meno kūrinys. O gal rektorius V. Laurutis net leido su freska daryti, ką statybininkai nori?“ – retoriškai klausė profesorius.
Dailininkas turi išsaugojęs natūralaus dydžio „Orfėjo ir Prometėjo“ freskos piešinį su autentiškomis spalvomis. „Nebent galima būtų nutapyti freską ir naujo“, – sakė V. Trušys.
Naikinama be gailesčio
Tai jau nebe pirmas dingęs ar sunaikintas V. Trušio monumentalusis kūrinys. 1974 metais V. Trušio nutapytą didžiausią Lietuvoje 125 kvadratinių metrų freską "Stumbrų medžioklė“ buvusio Šiaulių mėsos kombinato klube prieš kelerius metus „Šiaulių kraštas“ užfiksavo apdaužytą. Už šią freską V. Trušiui buvo suteikta respublikinė premija.
2001 metų kovą be autoriaus žinios nuo Šiaulių rajono Žarėnų kultūros namų fasado nuimta mozaika "Ąžuolas“ . Vienintelė Šiaulių rajone buvusi mozaika, vaizduojanti Lietuvos laukų ir miškų galiūną ąžuolą, dingo be pėdsakų.
Seniai nebėra V. Trušio freskos Šiaulių geležinkelio stotyje, buvusioje „Gubernijos“ alinėje, nemažai smulkesnių freskų parduotuvėse.
Joniškio rajone Satkūnuose V. Trušys aplankė begriūvančiuose kultūros namuose 1972 metais nutapytą freską „Liaudies menas ir amatai“.
Žinomo Lietuvos vitražisto Stepono Kazimieraičio vitražai jau išdaužyti. „Pastatas Satkūnuose begriūvantis, nebeliks ir mano freskos“, – tada sakė V. Trušys.
