Vieno nedidelio Pietryčių Lietuvos miestelio gyventojai puse lūpų aptarinėja visai neseniai nutikusią šiurpią istoriją. Vieni į mistinį įvykį numoja ranka, pavadina „bobučių pasakomis“, kiti yra įsitikinę, kad gamtoje taip jau viskas surėdyta – už gerą geru, už blogą...
Visa ši keista istorija prasidėjo nedidele žinute spaudoje apie nelaimingą atsitikimą – traktorininko mirtį. Vyras mirė darbo metu, o priežastis iš karto pradėjo aiškintis pareigūnai. Kol kas oficialių išvadų, kas nutiko didelę darbo patirtį turinčiam pusamžiui vyrui nėra, tačiau miestelio žmones glumina kitos aplinkybės.
Vietiniai gyventojai prisiminė, kad maždaug prieš metus traktorininkas dirbo vienoje vietoje, kur turėjo suarti krūmynais apžėlusį plotą. Traktoriui išvažiavus iš darbo vietos, vyro kolegos pamatė, kad ant plūgų raitosi leisgyviai žalčiai, keli jau buvo sutraiškyti. Veikiausiai toje vietoje buvo jų lizdai. Tai matę žmonės pasakoja, kad traktorininkas, paklaustas, ar jam nebuvo baisu ten darbuotis, tik mostelėjo ranka, esą jis dirba kabinoje ir šie gyvūnai jam nieko blogo padaryti negalintys. Po šio įvykio prabėgo metai ir vyro šeimą bei miestelio bendruomenę sukrėtė paslaptinga vyro mirtis.
Tuo keisti sutapimai dar nesibaigė. Praėjus porai savaičių po laidotuvių šeimos nariai atvyko tvarkyti kapų ir norėjo išmesti nuvytusias gėles ir vainikus, bet po jais tūnojęs radinys šokiravo – tarp vainikų buvo susisukę keli dideli žalčiai.
Nors naujienų portalo Balsas.lt žurnalistai šios istorijos detales sužinojo net iš kelių skirtingų žmonių, nė vienas jų nenorėjo būti įvardytas, teigė, kad nenorintys išgarsėti kaip tikintys gandais ar juoba juos skleidžiantys.
Nuskriaudęs – būsi nuskriaustas
Išgirdusi istorija apie žalčius, Liaudies kultūros centro vyriausioji archyvarė Rita Balkutė nenustebo: „Tokių istorijų yra tikrai ne viena. Nemažai jų yra ir užrašytų. Pavyzdžiui, jei žaltys tyčia apiplikomas karštu vandeniu galima gauti ligą, taip yra užrašytų istorijų apie tai, kad suardžius žalčių lizdą, šis prispjauna į pieną, o po to jau seka visos nelaimės.“
Pasak mokslininkės, lietuvių liaudies tradicijoje žalčiai nuo seno buvo gerbiami kaip dievybės, laikomi namų gerovės, sveikatos ir vaisingumo sergėtojais, net mirusių protėvių atstovais. Dauguma jos kalbintų pateikėjų teigė žalčių nemušdavę, kai kurie prisiminė, kad žalčiai seniau laikyti šventais, vadinti pagonių dievais.
„Tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti net raganiai. Žalčių stengtasi neužpykdyti, nes jie gali kerštauti. Viena moteris pasakojo, kad žmonės, mėždami mėšlą, radę žalčio gūžtą ir trumpam perdėję ją į kitą vietą. Neradęs savo kiaušinių, žaltys išsimaudęs netoliese ant lentynos stovėjusiame piene. Paskui, radęs atgal padėtus vaikus, sudaužęs puodynę ir išliejęs visą pieną, kad žmonės jo neišgertų ir neapsinuodytų. Dėl taikaus būdo žalčių niekas nemušdavo. Buvo tikima, kad, užmušus vieną žaltį, jų gali atšliaužti visas pulkas, kad žalčius mušdavusiems ūkininkams labai neidavę rankon gyvuliai. Pasakojama, kad, užmušus žaltį, saulė nustoja šviesti ir net trisdešimt dienų „nežiūri“, – mokslinėje publikacijoje apie žalčius lietuvių tautosakoje teigia mokslininkė.
Žalčių keršto atvejų – ne vienas
Pašnekovė pabrėžė, kad lietuviai žalčių nebijojo, o gerbė šiuos gyvūnus: „Žalčio ir žmogaus draugystė būdinga ne tik lietuviškajai kultūrai, bet ir kitiems regionams. Itin ryškus šis kultūrinis motyvas Sibiro krašte, kur žaltys siejamas su pinigais, nes tai požemio gyvūnas.“
Rita Balkutė teigė, kad panašių istorijų yra užrašiusi apie 300: „Nereti pasakojimai apie tai, kad jei žmogus nuskriaudžia žaltį, tai netrukus sulaukia ir keršto.“ Paklausta apie tai, ar ši istorija nepatvirtina fakto, kad nors lietuviai save vadina krikščionimis, bet širdies gilumoje tebėra įsišakniję pagoniškieji papročiai, pašnekovė sakė: „Tai jau savotiškas politikos klausimas. Iš tiesų archetipinė sąmonė gyva kiekviename iš mūsų ir tai mūsų tradicija, kuri yra gyva. Lietuvio sąmonėje glaudžiai susijusios tiek krikščioniškoji, tiek pagoniškoji tradicija.“
Gamtininkas: Lietuvoje itin didelio žalčių gausėjimo nepastebima
Naujienų portalas Balsas.lt apie tai pasiteiravo profesoriaus Ričiardo Kazlausko. „Jei Lietuvoje daugėtų pelkių, o jose daugėtų varliagyvių, natūralu, kad daugėtų ir žalčių. Gyvatės varliagyviais nesimaitina, jos minta graužikais. Jei atsiranda daugiau nedirbamų laukų, daugiau atsiranda ir graužikų, o tuo pačių gali padidėti ir gyvačių populiacija. Žalčiai gyvena aukštapelkėse, kur gamtinės sąlygos mažai keičiasi, jei aukštapelkės nėra melioruojamos, tai nedaugėja ir žalčių, bet tam tikri populiacijos daugėjimo ar mažėjimo svyravimai gamtoje vyksta nuolat.“
Apie tai, kad tiesa, kad dėl šiltėjančio klimato mūsų šalyje sąlygos veistis žalčiams tampa vis palankesnės, profesorius sakė: „Šių gyvūnų populiacija nuo temperatūros pokyčių nelabai priklauso, nes jie gali gyventi tiek žemesnėje, tiek aukštesnėje temperatūroje, o Lietuva tėra arealo prieigose.“
Žalčiai gyveno kartu su žmonėmis
Profesoriaus teigimu, tikimybė, kad uodeguotajam kaimynui patiks jūsų sodas ar daržas, yra tikrai didelė: „Seniau smulkiuose ūkuose, ypač Dzūkijos regione, statybose naudodavo samanas. Tvartų pamatus taip pat kaišydavo samanomis, o šiose samanose būdavo aukštesnė temperatūra, o žalčiai iš visos apylinkės rinkdavosi ir dėdavo kiaušinius būtent šiose samanose. Senovėje lietuviai su žalčiais sugyveno tikrai draugiškai. Kiaušinius žalčiai dėdavo ir tvartuose, juose gyveno. Žinoma, dabar daug kas pasikeitę, bet pačiam ne kartą teko matyti sodus, kur žmonės kaupdavo augalines atliekas ir šis užkaitęs kompostas, matyt, priviliodavo žalčius, nes jame būdavo randami žalčio kiaušiniai. Apylinkėse, kur šių komposto krūvų yra daugiau, padaugėja ir žalčių. Komposto krūvose išsirita maži žalčiukai ir apsigyvena netoliese šių vietų. Žmogaus šie gyvūnai beveik nebijo.“
Anot R. Kazlausko, seniau prie trobų žmonės laikydavo akmenis su įdubomis, o į šias įdubas įpildavo vandens, kad per karščius žaltys galėtų atsigerti: „Žalčių lietuviai nebijo ir sugyveno draugiškai. Žaltys, kaip gyvūnas, žmogui jokios žalos padaryti negali, o štai piktavaliai žmonės gali jį nuskriausti.“
Išgirdęs istoriją apie mįslingą traktorininko žūtį, R. Kazlauskas kalbėjo: „Lietuvoje nuo seno tikima, kad jei žmogus nuskriaus žaltį, tai jo gyvenime įvyks nelaimė. Būtent todėl lietuviai pakęsdavo šiuos gyvūnus savo namuose, duodavo jiems vandens, pasiūlydavo jiems pieno. Teko ne kartą girdėti ne vieną atvejį, kai melioratoriai traktoriais išardė žalčių lizdus, kurie šie ruošėsi žiemoti. Prisimenant tą faktą, kad žalčių buvo rasta po vainikais ir gėlėmis, tai veikiausiai gyvūnai ieškojo kur pasislėpti, mat tai daugiau naktiniai gyvūnai. Aišku viena, kad jei žmogus sugalvoja nuskriausti ką nors gamtoje, laimės jam tai tikrai neatneš.“
R. Balkutės publikaciją „Žaltys lietuvių tautosakoje“ galite rasti čia.
Vėtra Jonaitytė
