Pasvalio dubenuotųjų akmenų ir girnapusių muziejų žino kiekvienas vietinis ar bent kiek išprusęs šio krašto turistas. Iš Pasvalio niekas neišvažiuoja neaplankęs kelis dešimtmečius Antano ir Valerijos Stapulionių kurto unikalaus kampelio po atviru dangumi.
Dovanojo miestui
Nedidukas Pasvalys didžiuojasi turintis didelį traukos centrą. Akmenų mylėtojų Antano ir Valerijos Stapulionių sodybos pašonėje sukaupta bemaž keturi šimtai eksponatų: iš senųjų lietuviškų sodybų į vieną vietą surinkta 300 girnapusių, 66 pagonybės laikus menantys dubenuotieji akmenys, 7 akmenys su prieš tūkstantmečius įspaustomis mįslingomis pėdutėmis. Stapulioniai priglaudė ir vieną akmenį – riboženklį, ir visą kolekciją malūno krumpliaračių.
Pasvalį išgarsinusio muziejaus istorija skaičiuojama nuo 1979-ųjų, kai A.Stapulionis į tuščią sklypą namų pašonėje parsigabeno pirmąjį eksponatą. Akmenis, vienus pirktus, kitus dovanų gautus, pasvalietis vežė, kaupė, rinko tris dešimtmečius.
Muziejuje į dangų šauna iš rankinių girnų sumūrytas bokštas, ilsisi akmuo su grafo Paco inicialais, kažin kokias paslaptis saugo akmuo su kreivu kryžiumi, o kieno pėda – velnio ar Marijos – žymi kitą riedulį, lig šiol ginčijasi dievobaimingos lankytojos.
O prie vienos malūno girnos ir rausvo akmens atėjusiajam visada pasiūloma prisiglausti. Iš Rygos atvažiavęs profesorius, su virgulėmis apvaikščiojęs kolekciją, iščiupinėjęs kiekvieną eksponatą, nustatė, kad girna ir rausvasis akmenėlis – ne paprasti rieduliai, o skleidžiantys teigiamą energiją. Ne atsitiktinai prie jų pridėjus ranką pajuntama sruvenanti šiluma.
Girnų ir akmenų muziejų puošia, kaip juokauja jo įkūrėjai, D.Poškos baublių jaunylis brolis – A.Stapulionio iš miško parsitemptas milžiniškas uosis. Jo drevėje šeimininkas įrengė kamaraitę. Akį traukia tarp akmenų išsirangę mediniai žalčiai, spoksantys apuokai, besišypsantys išdaigininkai velniūkščiai – medžio drožėjo iš Pakruojo darbai.
Unikalią kolekciją, ilgainiui virtusia vos 9000 gyventojų turinčio miestelio pasididžiavimu, prieš keletą metų A.Stapulionis dovanojo dešimtąją sukaktį šventusio Pasvalio krašto muziejui.
Akmenų liga užkrėtė minias
Užsukusiuosius į girnų ir akmenų muziejų pasitinka ligoninėje besigydantį įkūrėją laikinai pavaduojanti jo žmona Valerija.
Šeimininkė juokauja, kad akmenys – pati didžiausia ir neblėstanti jų šeimos meilė. Ja sutuoktiniai dalijasi su visais užsukusiais žmonėmis, gal todėl išvažiavusieji iš muziejaus dar bent kurį laiką į pakelėje ar laukuose gulintį akmenį žvelgia kitomis akimis.
Meile akmenims Stapulioniai jau turėtų būti užkrėtę minias. Apžiūrėti girnų, prisiglausti prie magišką galią turinčių dubenuotųjų akmenų ar pažvelgti į atkartojančius širdies formą į Pasvalį užsuka po savo kraštą keliaujantys lietuviai. Be jų, muziejuje dažnai girdėti klegantys latviai, besišnekučiuojantys lenkai, fotoaparatais spragsi vokiečiai.
Prieš kelis dešimtmečius šeimininkai nedrįso nė svajoti, kad jų gyvenimo aistra dar ką nors taip domins.
„Kolekciją pradėjome rinkti jau seniai – mano vyras visada pašėlusiai mėgo akmenis“, – „Sekundei“ pasakojo V.Stapulionienė.
Gimęs ir užaugęs Pušaloto apylinkėse, kaime, kuriame buvo tik trys kiemai, A.Stapulionis nuo mažens pamilo gamtą – ganydamas karves ištyrinėdavo rastą paukščio lizdą, įdomesnę medžio šaką, o vakarais sužvarbęs šildydavosi prie dieną saulės įkaitintų akmenėlių.
Nuo mažų dienų jį domino kraštotyra, magėjo klausytis senų žmonių pasakojimų, o kiekvienas nykstantis ar praeitin jau nugrimzdęs kaimas kėlė pagarbų smalsumą.
Vilniaus pedagoginiame universitete istorijos studijas baigęs A.Stapulionis mokykloje neilgai tedirbo. Tačiau net ir į valdžios postą sėdęs meilės istorijai neiškeitė į patogų gyvenimą.
Anot V.Stapulionienės, kol savo namo Pasvalyje dar nebuvo susirentę, girnas ir akmenis Antanas tempdavo į jos tėviškę.
„Veždavo ir svajodavo kada nors įkurti muziejų, bet tada tos svajonės tokios nerealios atrodė“, – pamena V.Stapulionienė.
Muziejus griovio vietoje
Muziejaus šeimininkė rodo pirmąjį eksponatą: ant namo sienos 1979-aisiais pakabintą girną. Tai metais Stapulioniai baigė statyti namą ir ėmėsi kitų, užtrukusių kelias dešimtis metų, darbų – kurti muziejų.
Pasak V.Stapulionienės, tais laikais kolekcija greitai pildėsi eksponatais. Mat melioruojant laukus iš vienkiemių į mūrus gyvenvietėse besikraustantys žmonės, rodos, skubėjo nutraukti saitus su prakaitu aplaistyta praeitimi.
Retas kuris suvokė, kad vienkiemio sodyboje prisiglaudęs dubenuotasis akmuo yra unikalus baltų tikėjimo palikimas, o malūno girnos byloja apie žemdirbiško krašto žmonių buitį.
Ten, kur dabar Lėvens ir Kalno gatvių sankirtoje amžių paslaptis saugo Stapulionių surinkti akmenys, 9-ojo dešimtmečio pradžioje žiojėjo kone 8 metrų gylio griovys.
„Į neužkastą griovį kas netingėjo statybines atliekas vertė, kol visi kaimynai neiškentę pradėjome valdžios reikalauti užversti tą šiukšlyną. Laimei, tuometis vykdomasis komitetas leido ne tik griovį užkasti, bet ir toje vietoje muziejų kurti“, – prisimena V.Stapulionienė.
Gatvės gyventojai užversto griovio vietą apsodino medžiais, o Stapulioniai ėmėsi vieną po kito eksponatus vežti.
Lauktuvių nebeužtektų
Skersai išilgai išmaišęs rajoną A.Stapulionis parvažiuodavo, anot žmonos, „gazikėlin“ kokį riedulį įsivertęs. Parsigabendavo akmenų bei girnų ir iš Pakruojo, Ignalinos rajonų.
„Dubenuotuosius akmenis, ant kurių kadaise pagonių žyniai apeigas atlikdavo, žmonės mindžiojo vietoj laiptų prie klėties, daug tokių į namų pamatus yra sumūryta. Tokius nuo klėties labai geranoriškai atiduodavo arba į plokščius, paprastus akmenis išmainydavo. Šiais laikais lauktuvių nebeužtektų, reikėtų tik pinigų. Žmones gobšumas užvaldo“, – pasakojo V.Stapulionienė.
Anot jos, visi akmenys muziejuje patys pasirinkę sau vietą – pargabenus eksponatą šeimininkams iš karto tapdavo aišku, kur jam atgulti, rodos, niekur kitur nė netiktų.
„Dieve, kaip aš juos myliu. Trys dalykai – akmuo, medis ir metalas yra neišpasakytas grožis“, – glosto akmenis V.Stapulionienė.
Moteris neslepia: ne kartą dėl didelės meilės nebyliems akmenims buvę keistuoliais išvadinti. Ne visi suprato, kam sutuoktiniai ir pinigus, ir laiką, ir sveikatą aukoja tokiam nepraktiškam reikalui. Esą užuot akmenis kaupę, geriau daržą ar sodą užsisodintų.
Tačiau daugiau būta sėkmės linkinčiųjų, suvokusiųjų, kad grožį mylinčios šeimos idėja nenueis į praeitį, o taps mažyčio miestelio dideliu traukos centru.
Ir pensijos sulaukę Stapulioniai nepaliauja minti takelių aplink savo eksponatus – vienus pavalo, iš kitų kokią grožybę sumūrija, suoliuką išraižo, gėlių prisodina.
„Kai degi tokia meile, dirbti visai nesunku ir sveikatos Dievulis duoda“, – tvirtina V.Stapulionienė.
Ji tiki, kad sunkią ligą įveiks ir muziejaus įkūrėjas – dar daug nebaigtų darbų laukia A.Stapulionio rankų.
Tarnauja istorijai
„Tarnaujam istorijai, mokslui, tiesai ir būsimoms kartoms“, – poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius perfrazuoja V.Stapulionienė.
Anot moters, jei ne jos vyras, ir Pasvalyje dabar galvas kraipytų taip, kaip iš kitų šalies kampelių į muziejų užsukę lankytojai: pas mus kažkodėl tokių įspūdingų akmenų nėra.
Unikalios kolekcijos šeimininkė įsitikinusi: ir kitur būta tokių, o gal net ir dar didesnių, įdomesnių riedulių, tik niekieno nesaugoti didžiosios melioracijos metais buvo išniekinti.
„Tokiems besistebintiems sakau: jūs pražiūrėjote, kur melioratoriai iškasė duobę ir supylė akmenis. Istorija neturi jokių tarpų, ji nieko neperšoka, akmenų buvo visur – Žemaitijoje daugiau smailiadugnių, Aukštaitijoje – plokščiadugnių. Keliavo jie iš kartos į kartą – pagonių garbinti, įvedus krikščionybę ūkyje naudoti“, – teigė V.Stapulionienė.
Anot jos, vyras suskaičiavęs, kad Pasvalio rajono sodybose tebesaugoma maždaug 100 dubenuotųjų akmenų. Jų šeimininkai nesutiko nei dovanoti, nei parduoti.
„Tie žmonės brangina protėvių atminimą“, – pagarbiai kalba V.Stapulionienė.
Akmuo – ypatingas gamtos kūrinys. Žmogaus protui neįmanoma suvokti, kiek paprastas lauko riedulys matęs ir kiek dar matys.
„Tai – ne medis, kurį lengva labai greitai transformuoti – čia, žiūrėk, dar lapoja, o kitą dieną – jau rąstas, paskui – malka, o galiausiai – pelenai“, – lygina V.Stapulionienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
