Alsuojantis kovos su apartheido režimu istorija, Sovetas paliks įspūdį keliautojams, ieškantiems daugiau nei saulės, jūros ir pramogų.
Šio miesto įkūrimas, kaip ir Johanesburgo, yra tiesiogiai susijęs su aukso atradimu Pietų Afrikoje 1885-aisiais. Dabar tai tankiausiai gyvenama juodaodžių vieta šalyje. Paskaičiuota, jog čia spiečiasi per 2 mln. žmonių ir jų skaičius nepaliauja augti.
Soveto pavadinimo kilmės istorija ne ką mažiau įdomi. Ketverius metus buvo sukamos galvos, kaip pavadinti šį butaforinį miestą. Prieitas praktiškas sprendimas: So-we-to šifruojasi kaip South Western Township, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia „Pietvakarių gyvenvietę“. Miestas 20 km pietvakarių kryptimi yra nutolęs nuo Johanesburgo.
Praėjusio amžiaus pradžioje buvo pastatytas pirmasis pastatų kompleksas. Jis buvo išimtinai sukurtas juodaodžiams darbininkams, plušantiems Johanesburgo anglies ir kitose pramonės šakose. 1950-aisiais Soveto gyventojų dar padaugėjo, kai juodaodžiai buvo priverstinai iškeldindami iš Johanesburgo centro „juodųjų taškų“.
Apartheido vyriausybei reikėjo šių „taškų“ apgyvendinti klestintiems baltiesiems. Nuo pat pradžių Sovetas buvo segregacinio režimo įrankis.
Jo augimas buvo fenomenalus, tačiau neplanuotas. Nors vėliau vyriausybė bandė pažaboti imigrantų srautus, žmonės plūdo ieškoti geresnio gyvenimo iš visur. Todėl dabar tai tikras tautų katilas, turintis savo subkultūrą, ypač tarp jaunimo. Soveto gyventojai išsiskiria savo kalba, apranga ir netgi eisenos stiliumi. Garsūs miesto gospelo chorai.
Soveto plėtra sukėlė daug šalutinių pasekmių: prastą infrastruktūrą, didelį nedarbo lygį, milžinišką žmonių koncentraciją. Apartheido režimas, savaime suprantama, niekada nesistengė sąlygų pagerinti. Tik dabartinė valdžia moka moralinę skolą: sodina medžius, kuria parkus, rūpinasi elektros ir geriamojo vandens tiekimu.
Nors Sovetą sumodeliavo apartheidas, čia jis ir žlugo. Ko gero, garsiausias yra 1976 m. Soveto studentų sukilimas. Studentai protestavo prieš afrikanso kalbos įvedimą mokymosi įstaigose. Vėliau vyko kiti politiniai pasipriešinimai.
Sovetas namais buvo ir tokiems politiniams šviesuliams kaip Nelsonas Mandela ir Desdamonas Tutu. Mandelos namas dabar paverstas muziejumi, kurį prižiūri jo pirmoji žmona Winnie Mandela. O pats Nelsonas Mandela gyvena kitame Johanesburgo priemiestyje su trečiąja sutuoktine, buvusio Mozambiko prezidento žmona, Samora Machel.
Taip pat čia galima išvysti garsiąją „Laisvės deklaraciją“, kuria buvo klojami pamatai naujam, antirasistiniam Afrikos žemynui. Šiuo dokumentu vėliau pasinaudojo nacionalinis Afrikos kongresas.
Be istorinio paveldo, Sovetas siūlo nebrangių vietų apsistoti ir visą galybę smuklių. Smuklės (shebeens) išgyveno valdžios dėtas pastangas jas uždaryti ir subrandino sąmokslą nuversti siaubūnišką Pietų Afrikos rasinį režimą.
Filmuke straipsnio pabaigoje kviečiame stebėti sparčiai plintančią naują „traukinių nardymo“ madą. Mieste, kurio peizaže mirga iš skardos plokščių suręstos lūšnos, saviraiškos ir pramogų arsenalas – ribotas. Šokinėti ir daryti viražus ant traukinių stogų daugeliui jaunuolių – būdas pabėgti nuo pilkšvos rutinos ir nuobodulio.
Tai dozė adrenalino, sukelianti priklausomybę. Ir nesvarbu, kad keli draugai žuvo, dar kelis parklupdė aukšta įtampa. Ant traukinio stogo jie sulaukia dėmesio ir pripažinimo. O mirtis – tik dalis žaidimo.
