Visuose žemynuose milijonai žmonių, nepaisydami pavojaus, kuriasi didmiesčiuose, kuriems gresia žemės drebėjimas.
Katastrofa Japonijoje yra seniai regėta tokio masto nelaimė, ištikusi labai išsivysčiusią ir tankiai gyvenamą šalį, šiuolaikinę pramoninę valstybę, turinčią automagistralių ir oro uostų, naftos gamyklų ir branduolinių reaktorių. Būtent Japoniją, kuri kaip nė viena kita šalis žino apie gamtos stichijų keliamą grėsmę ir yra palyginti gerai joms pasiruošusi.
Dabar visas pasaulis aiškiai pamatė, kad bet koks pasirengimas katastrofai, bet kokia saugumo priemonė turi ribas. Nepaisant išankstinio pasiruošimo ir moderniausių technologijų, gamta gali mus įveikti. O kuo daugiau žmonių susitelkia ankštoje erdvėje, tuo pažeidžiamesni tampa.
2015 metais itin didelio seisminio aktyvumo regionuose bus mažiausiai 25 megamiestai, turintys daugiau kaip 10 milijonų gyventojų. JT skaičiavimais, Tokijuje gyvens 36 mln. žmonių, Meksike – daugiau kaip 20 mln., Dakoje ir Los Andžele – beveik po 18 mln., o Stambule – 14 mln. Pavojus didėja, nes auga žmonių skaičius, auga jų poreikiai – maisto, išsilavinimo, galimybių iškilti. Žmonės traukia į miestus. Supermiestai yra visuomenės magnetai, gundantys rizikuoti.
Dėl metropolių, esančių pavojingose zonose, nevaržomo augimo kyla pavojus, kad ateityje žemės drebėjimai kasmet gali pražudyti apie milijoną žmonių, įspėja geologas Rogeris Bilhamas iš Kolorado universiteto. Dešimties baisiausių nuo 1950 metų gamtos stichijų sukeltų katastrofų sąraše – tik trys uraganai ir potvyniai ir net septyni žemės drebėjimai. Tokijas, San Franciskas, Stambulas nepaliaujamai auga. Trys miestai trijuose žemynuose yra ryškus žmonių požiūrio į riziką ir neišvengiamybę pavyzdys.
Stambulas – nepasirengęs miestas
Anot turkų geologų, baisiausias scenarijus būtų toks: Marmuro jūroje priešais Stambulą žemė plyšta 120 km ruože, prasideda 7,6 balo stiprumo žemės drebėjimas. Sujudėjus jūros dugnui kyla 9 m aukščio cunamio bangos, ir jos užgriūva miestą, daug mažiau pasiruošusį pavojui nei Japonijos rytinė pakrantė. Mieste prie Bosforo gyvena per 13 mln. žmonių. Daugelis jų, regis, visiškai neturi „geologinės atminties“.
1999 metais per žemės drebėjimą Izmite, esančiame vos už 100 km, žuvo per 18 000 žmonių. Po kelių savaičių žemės drebėjimas nusiaubė provincijos centrą Diuzdžę. Tuomet mokslininkai įspėjo, kad per artimiausius 30 metų Stambule gali įvykti 7,2 ar didesnės magnitudės žemės drebėjimas, o tokio įvykio tikimybė siekia 70 proc. Šiaurės Anatolijos sprūdis per Marmuro jūrą eina mažiau nei už 50 km į pietus nuo miesto. Čia Anatolijos plokštė 24 mm per metus greičiu spaudžiasi į Eurazijos plokštę.
Po 1999 metų katastrofos žemės drebėjimų serija juda vakarų kryptimi – artėja prie Stambulo. 1999 metais Izmito drebėjimas tikriausiai sukūrė įtampą galinėje sprūdžio dalyje netoli Stambulo. O kai ši įtampa vienu kartu atsipalaiduos? Dėl galimų aukų skaičiaus specialistai nesutaria; kai kurie turkų mokslininkai palyginti optimistiškai mano, kad bus 20 000–32 000 žuvusiųjų, JT studijos duomenimis, gali būti 55 000 aukų, o Turkijos inžinierių rūmai baiminasi, kad žuvusiųjų skaičius gali siekti net 150 000.
Miesto prie Bosforo gyventojų kasmet padaugėja apie 300 000. Pigus gyvenamasis plotas yra paklausus. Statybų rangovai taupo plieną ir betoną, daugelis statinių iškyla nelegaliai, neatlikus statikos skaičiavimo. Namų savininkus gąsdina didelės pastatų sanavimo išlaidos, didinant jų atsparumą žemės drebėjimui. Vangiai užtikrinamas net visuomeninės paskirties pastatų saugumas – kaip ir anksčiau, didžioji dalis mokyklų ir ligoninių per žemės drebėjimą sugriūtų. Nors Turkija sugriežtino statybos normatyvus, jų praktiškai nesilaikoma.
Be to, egzistuoja toks reiškinys kaip trumpa žmonių atmintis – tai, kas vyksta tik kas porą šimtų metų, tarsi ir neegzistuoja. Iš tiesų, didelis žemės drebėjimas pačiame Stambule buvo jau seniai. Ekonominiai interesai yra daug svarbesni už žemės drebėjimą, kuris įvyks nežinia kada, juk per tuos metus galima užsidirbti gražaus pinigo. Atmintis tikriausiai sušlubavo ir tiems parlamentarams, kurie 2010 metų liepos 15 dieną pritarė pirmosios atominės elektrinės Turkijoje statybai. Ją netoli Mersino uosto Viduržemio jūroje, aktyvioje seisminėje zonoje, statys rusų specialistai.
San Francisko žavesys užgožia baimę
Kalifornija, San Franciskas – tai „gėlių vaikų“ istorijos dvelksmas, Silicio slėnio technologijų stebuklai, gyvenimo džiaugsmas. O miestui ir jo apylinkėms gresia žūtis. San Franciskas ir Los Andželas jau seniai laukia „didžiojo smūgio“. JAV geologinės tarnybos specialistai apskaičiavo, kad 6,7 balo ar stipresnio žemės drebėjimo tikimybė per artimiausius 30 metų yra 99,7 proc., o 7,5 balo ar daugiau – 46 proc. JAV Vyriausybės užsakymu parengtoje ataskaitoje numatoma, kad katastrofos atveju reikia tikėtis 15 000 žuvusiųjų ir mažiausiai 200 milijardų dolerių ekonominės žalos.
„Dažnokai dalyvauju ten vykstančiuose suvažiavimuose ir turiu prisipažinti: visada slapčia džiaugiuosi iš to miesto grįžęs sveikas gyvas“, – sako seismologas iš Potsdamo Raineris Kindas. Tuo tarpu Kalifornijos gyventojai pirmiausia mato jūrą, gerą vyną ir garsiausius pasaulyje universitetus. R. Kindas lengvai gali tai paaiškinti: „Mes esame pratę pasverti riziką. Vulkaniniai dirvožemiai geologiškai aktyviose Žemės teritorijose yra labai derlingi, pajūrio vietovės gražios, didieji miestai patrauklūs. Todėl žmonės keliasi į seismiškai aktyvius regionus. Jie tiesiog tikisi, kad katastrofa juos aplenks“.
Ar pranašaujami 6–7 balų drebėjimai JAV vakarinėje pakrantėje arba prie Bosforo nebus palyginti nuosaikūs? Žemės drebėjimo rizika ir stiprumas nėra tiesiogiai proporcingi, magnitudė nėra niokojančio žemės drebėjimo būtinas kriterijus. Tai rodo nesenos praeities įvykiai. Miuncheno perdraudimo bendrovė „MunichRe“ išanalizavo pastarųjų 30 metų žemės drebėjimus, siekdama išsiaiškinti sunkiausius. Bet kaip apibrėžti tą sunkumą?
Pirmą kartą rizikos ekspertai atsižvelgė į žuvusiųjų skaičių: pirmą vietą užėmė drebėjimas Haityje praėjusių metų sausį (222 570 žuvusiųjų), po jo – 2004 metų Kalėdų cunamis (apie 220 000 aukų). Kašmyras, Sičuanas, dukart Iranas, Gudžaratas arba Meksikas – šie pavadinimai pažadina prisiminimus apie siaubingus vaizdus, daugiausia Trečiojo pasaulio šalyse. Bet tarp didžiausią žalą padariusių dešimties drebėjimų nė vienas iš šių itin daug gyvybių nusinešusių nefigūruoja, išskyrus 2004 metų cunamį.
Iš dešimties brangiausiai kainavusių drebėjimų aštuoni įvyko išsivysčiusiose pramoninėse valstybėse – iš jų du JAV, du Naujojoje Zelandijoje ir du Japonijoje. Ir numatomas drebėjimas Kalifornijoje tikriausiai bus veikiau ekonominė, o ne humanitarinė katastrofa.
Tokijas – miestas, kuris laukia mirties
Taip Japonijos metropolį kartą pavadino britas rizikos vertintojas Billas McGuire'as. Galbūt, turint omeny milžinišką sugriovimo mastą Japonijos šiaurėje, tai skamba ciniškai; juk yra vilties, kad sostinė seismine prasme ir šįsyk bus išsisukusi palyginti laimingai. Tačiau R.Kindas yra panašios nuomonės: „Per ateinančius 10 000 metų žemės drebėjimas Tokiją tikriausiai sugriaus daugiau kaip 10 kartų“.
Tad kuo paaiškinti ramybę žmonių, kantriai laukiančių eilėje geriamojo vandens ir ryžių, kai tuo metu už kelių šimtų kilometrų tampa nevaldomi branduoliniai reaktoriai? Jie jau žino, kad žemės drebėjimai yra neišvengiami. Neišvengiamybė tapo jų gyvenimo dalimi. Tiesa, jie buvo pasirengę 6, 7 ar 8 balams, o reto 9 balų drebėjimo branduolinės jėgainės neatlaikė – taip prasidėjo kita katastrofa. Tai yra tarsi „nuolankumo pamoka“, – šimtu procentų pasiruošti niekad neįmanoma. Tik tai paaiškėja ekstremaliam įvykiui jau prasidėjus.
Istorijos pamokos
1755 metų lapkričio 1-ąją didžiulis žemės drebėjimas supurtė Portugalijos sostinę Lisaboną. Žemė drebėjo keletą minučių, kelius išvagojo plyšiai, griuvo namai, kyla gaisrai. Likusieji gyvi nuo ugnies bėgo į uostą, tačiau jūros neberado, uosto akvatorijos dugnas buvoužverstas griuvėsiais. Staiga jūra grįžo ir 3 m aukščio banga užgriuvo uostą ir pasuko prieš srovę Težo upę. Cunamis užgesino keletą gaisrų, bet nušlavė tai, ką paliko drebėjimas.
Lisabonos drebėjimą daugelis vėliau aiškino kaip Dievo bausmę. Jaunasis Imanuelis Kantas priežasčių ieškojo žemės gelmėse. Drebėjimui užkirsti kelią yra neįmanoma, rašė I.Kantas, bet galbūt į jį reikėtų orientuoti gyvenviečių kūrimo strategiją: „Gal likę gyvi Lisabonos nelaimėliai turėtų nebesikurti palei tą pačią upę?“
Tačiau istorikai negali įvardyti nė vieno didmiesčio, kurio gyventojai kada nors būtų išsigelbėję nuo pavojaus pabėgdami iš tų vietų. Vargu ar taip įvyks ateityje – žmonijos padėtis tapo keblesnė, nes mūsų yra labai labai daug. Tinkamus plotus tiesiog reikia užstatyti, išnaudoti derlingas žemes, todėl stichinės nelaimės šiandien pridaro daugiau nuostolių nei prieš kelis šimtus metų. O ateityje – tuo labiau.
Parengė Milda KUNSKAITĖ
