Prokurorai didžiuojasi
Kaip skelbia Generalinė prokuratūra, kaltinamaisiais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pripažinti 66 Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, tuo metu ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose.
Karinių veiksmų metu, jėga užimant Spaudos rūmus, televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei kitus strateginę reikšmę turinčius objektus, buvo nužudyta 14 beginklių Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų, daugiau nei 700 žmonių sužalota, dar apie 3000 žmonių kitaip nukentėjo.
„Sausio įvykių baudžiamoji byla – tai pati svarbiausia Lietuvos istorijoje byla, kurioje tiriami įvykiai skaudžiai palietė kiekvieną Lietuvos Nepriklausomybę apgynusį žmogų. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad Lietuvos prokuratūrai pavyko atlikti tokį sudėtingą ir milžinišką darbą bei sudaryti realias sąlygas įvykdyti teisingumą ir prisidėti prie istorinės tiesos įtvirtinimo“, – sako generalinio prokuroro pavaduotojas, einantis generalinio prokuroro pareigas, Darius Raulušaitis.
2010 metais 23 įtariamiesiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo perkvalifikuotos pagal Baudžiamojo kodekso XV skyriaus (Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai) 100-ąjį straipsnį. Už šį nusikaltimą netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, o didžiausia numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Šiuo metu vykdoma įtariamųjų tarptautinė paieška Europos Sąjungos erdvėje, jiems išduoti Europos arešto orderiai.
2010 metų gruodžio 31 dieną įsigaliojo naujos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, kurios leidžia teisti užsienio valstybių piliečius nedalyvaujant procese, kai jie yra įtariami dėl nusikaltimo, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir Baudžiamojo kodekso 7 str. pagrindais, yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais atvejais negali būti išduoti ar perduoti Lietuvai.
702 tomai dokumentų
Tik 2010-2011 metais, atsiradus teisinei galimybei, tyrimus dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atlikti ir baigti įtariamiesiems nedalyvaujant procese, prokuratūroje buvo sudaryta speciali tyrimo grupė, susidedanti iš 5 Generalinės prokuratūros prokurorų ir 2 Kriminalinės policijos biuro pareigūnų. Prokurorai surinko ir įvertino daugiau kaip šimtą tūkstančių lapų reikšmingų dokumentų, kelis tūkstančius vaizdo įrašų ir nuotraukų, apklausė daugiau kaip 5000 asmenų, parengė ir išsiuntė daugiau nei 300 teisinės pagalbos prašymų užsienio valstybėms, atliko šimtus ekspertinių tyrimų ir daugybę kitų proceso veiksmų.
Bylą sudaro 702 tomai dokumentų (daugiau nei 60 tūkstančių lapų), iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Didelę dalį dokumentų įstatymų nustatyta tvarka teko versti į kaltinamiesiems suprantamą (rusų) kalbą. Daugiau nei 40-čiai kaltinamuosius atstovaujančių advokatų susipažinti su byla prireikė 8 mėnesių.
Pirmą kartą Lietuvos istorijoje visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo suskaitmeninta. Toks sprendimas buvo priimtas ne tik siekiant palengvinti proceso eigą, bet ir dėl to, kad šie dokumentai turi didžiulę istorinę vertę. Pagalbos sulaukta iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo, kuriame buvo sėkmingai restauruota daugiau nei 1500 įvairių itin prastos būklės archyvinių dokumentų.
Iš viso šio ikiteisminio tyrimo metu įtariamaisiais buvo pripažinti 79 asmenys: 66 iš jų perduodami teismui, dėl 10-ties tyrimas tęsiamas atskirtame ikiteisminiame tyrime, 3 asmenys jau mirę.
Už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Išvadino apgailėtinais
Prokurorai giriasi, kad atliko labai didelį darbą, tačiau taip galvoja ne visi. Štai pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis griežtai sukritikavo prokurorų darbą Sausio 13-osios byloje, sakydamas, kad šie sumenkino tyrimo svarbą. Prokurorus, kurie jo nuomone, „padarė viską, kad nuslopintų ir kad nepadarytų iš to tikros, tarptautinės reikšmės bylos“, pavadino apgailėtinais. „Tegu jie eina į vaikų darželį, pradžios mokyklą, paskaito knygutes apie įvykius, paskaito liudininkų pasakojimus“, – sakė Vytautas Landsbergis. Jis pasipiktinęs tuo, kad atsakomybėn nepatrauktas tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, kad neskelbiamos teisiamųjų pavardės. „Vėl bus nuteistas iešmininkas, kuris nuspaudė gaiduką, o tas, kas davė įsakymą jį nuspausti, taip ir liks nežinomas“,– sakė V. Landsbergis
Dar prieš perduodant bylą teismui, Sausio 13-osios įvykiuose tėvo netekęs Robertas Povilaitis kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą, ragindamas aktyviau tirti tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo atsakomybę. „Generalinės prokuratūros prašome peržiūrėti turimus įrodymus ir svarstyti dėl specialaus liudytojo statuso suteikimo M. Gorbačiovui“, – sakė R. Povilaitis.
Pagal Lietuvos įstatymus, specialaus liudytojo statusas suteikiamas asmeniui, jei yra duomenų apie jo galimą nusikaltimą, bet šių duomenų nepakanka asmenį pripažinti įtariamuoju. R. Povilaitis sakė, kad „pasigenda daug aktyvesnių Generalinės prokuratūros veiksmų bei iniciatyvos, tiriant aukščiausios grandies karo vado – tuomečio SSRS prezidento M. Gorbačiovo – atsakomybės klausimą“.
Jo teigimu, prokuratūra turėtų siekti apklausti visus kitus asmenis, kurie galėtų duoti parodymus dėl M. Gorbačiovo vaidmens. „Mano žiniomis, iki šiol nebuvo bandyta apklausti tuomečių TSKP CK (Tarybų sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto) Politinio biuro narių, ypač demokratiškojo sparno atstovų – Vadimo Medvedevo, Anatolijaus Černiajevo“, – pažymėjo jis.
Apklausti neleido
Tuoj po tokio R. Povilaičio kreipimosi Lietuvos televizijos laidoje „Teisė žinoti“dalyvavęs Vytautas Landsbergis irgi kritikavo prokurorus, sakė, kad šie bijo ar jiems kas nors neleidžia apklausti M. Gorbačiovą. Toje laidoje dalyvavęs buvęs generalino prokuroro pavaduotojas Kęstutis Betingis, kuris iškėlus bylą vadovavo jos tyrimui, prisiminė, kaip jis važiavo į Maskvą, apklausė gan artimus M. Gorbačiovui asmenis, tačiau nė vienas jų nepatvirtino, kad M. Gorbačiovas davė įsakymą pradėti perversmą. „Tiesioginių įrodymų, kad Gorbačiovas davė nurodymus nėra, tačiau jis buvo žmogus, kuriam mažų mažiausiai sutinkant tai buvo daroma“, – televizijos laidoje sakė K. Betingis. Jis kalbėjo ir apie tai, kad teisinės institucijos neįveiks šio barjero, kad čia būtinas ir politikų įsikišimas, tačiau sutiko, kad šioje byloje ne viskas buvo padaryta.
Dabar, perduodant bylą teismui, D. Raulušaitis priminė, kad Lietuvos prokurorai jau prašė Rusijos apklausti M. Gorbačiovą, bet 2012 metų sausį Maskva atsisakė tai padaryti. Atsakyme nurodyta, kad atsisakoma atlikti prašomą veiksmą, vadovaujantis 1959 metų Europos Tarybos konvencijos „Dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose“ 2 straipsnio „b“ punkto bei 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 18 straipsnio pagrindais, numatančiais, kad teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti prašymą gavusios šalies suverenitetui ar saugumui, visuomeninei tvarkai ar kitiems esminiams interesams.
R. Povilaičio nuomone, M. Gorbačiovas savo dalyvavimu apklausoje galėtų padėti išaiškinti karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. „Todėl aš, kaip nukentėjęs asmuo, kviečiu jį atvykti į Lietuvą ir duoti parodymus šioje byloje. Ir jis, jeigu yra garbingas ir neturintis ko slėpti žmogus, turėtų pats sutikti atvykti ir dalyvaudamas apklausoje padėti prokuratūrai išsiaiškinti karo nusikaltimų aplinkybes“, – sakė R. Povilaitis.
Nuteisė sąmokslininkus
Po tragiškų Lietuvai 1991 metų sausio 13 dienos įvykių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal tuomet galiojusio Baudžiamojo kodekso straipsnius – kenkimą, viešą raginimą pažeisti Lietuvos Respublikos suverinitetą, antivalstybinių organizacijų kūrimą ir dalyvavimą jų veikloje, tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir kt.
1996 metų birželio 19 dieną baudžiamoji byla dėl Sausio 13-osios dienos įvykių Lietuvoje 48 kaltinamų asmenų atžvilgiu buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Tais pačiais metais teismas atskyrė ir grąžino ikiteisminį tyrimą prokuratūrai 42 asmenų atžvilgiu, kadangi jie buvo pasislėpę.
1999 metais rugpjūčio 23 dieną Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu 6 asmenims buvo paskirtos bausmės.
Vilniaus apygardos teismas buvusį prosovietinės komunistų partijos lyderį Mykolą Burokevičių (g. 1927 m.) pripažinto kaltu dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir aktyvaus dalyvavimo jų veikloje, viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, bendrininkavimo tyčia nužudant bei sužalojant žmones ir nuteisė 12 metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę jis atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Vilniaus 2-siuose pataisos namuose ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. 2006 metų sausio 13 dieną buvo paleistas paprašius Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narių, prašymą inicijavus Ukrainos komunistų partijos nariui Borisui Oleinikui.
Buvęs kompartijos ideologas Juozas Jermalavičius (g. 1940 m.) ir tos pačios partijos sekretorius Juozas Kuolelis (g. 1930 m.) pripažinti kaltais dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir aktyvaus dalyvavimo jų veikloje bei viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą. J. Jermalavičiui buvo skirta 8 metų, J. Kuoleliui – 6 metų laisvės atėmimo bausmės. J. Jermalavičius į laisvę išėjo 2002-aisiais. Netrukus po to komunistas išvyko į Rusiją. J. Kuolelis bausmę atliko Vilniaus 2-ojoje griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, išėjęs į laisvę dar parašė knygą „Pro kalėjimo grotas: dviejų šimtmečių sandūros byla“.
Dar du nuteistieji – buvęs Viešosios tarnybos vyresnysis inspektorius Jaroslavas Prokopovičius (g. 1946 m.) ir leidyklos direktorius Leonas Bartoševičius (g. 1929 m.) – į laisvę buvo paleisti 2001-ųjų vasarį dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos teismui sutrumpinus bausmę.
L. Bartoševičius ir radijo stoties „Tarybų Lietuva“ redaktorius Stanislavas Mickevičius (g. 1931 m.) pripažinti kaltais dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir aktyvaus dalyvavimo jų veikloje. L. Bartoševičiui buvo skirta 3 metų, S. Mickevičiui – 4 metų laisvės atėmimo bausmės.
J. Prokopavičius pripažintas kaltu dėl šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų grobimo bei plėšimo ir nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme.
Vykstant bylos tyrimui už grotų nuo 1994-ųjų metų sėdėjo tik M. Burokevičius ir J. Jermalavičius. Teismo sprendimu, skelbiant nuosprendį buvo areštuoti ir visi kiti teisiamieji, atėjusieji išklausyti nuosprendžio, išskyrus buvusį redaktorių S. Mickevičių. Po nuosprendžio paskelbimo buvo paskelbta jo paieška, tačiau rasti nepavyko. Jis turėjo Rusijos pilietybę ir, matyt, spėjo joje pasislėpti. Bausmės jis neatliko iki šiol.
Išėję iš įkalinimo įstaigų buvę aktyvūs Sausio 13-osios perversmo dalyviai, Lietuvoje veikusios prosovietinės kompartijos nariai M. Burokevičius, J. Kuolelis ir L. Bartoševičius teisybės bandė ieškoti Strasbūre. Teismas atmetė visus pareiškėjų skundus dėl to, kad neva buvo pažeista jų minties, sąžinės ir religijos, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijos laisvė, dėl to, kad jų bylos Lietuvos teismuose buvo nagrinėjamos pernelyg ilgai, dėl to, kad jie buvo nubausti už veikas, kurios šių veikų atlikimo metu Lietuvos įstatymuose dar nebuvo įtvirtintos kaip nusikalstamos. Ieškovai taip pat rėmėsi argumentu, kad jų veiklos metu Lietuva dar nebuvo tikra valstybė, o buvo paskelbusi valstybingumo moratoriumą.
Parsivežė iš Minsko
Beje, M. Burokevičius kaip ir J. Jermalavičius nuo Lietuvos teisėsaugininkų iki arešto 1994-aisiais slėpėsi Minske. Kaip yra sakęs K. Betingis, suimti ir parvežti į Lietuvą Baltarusijoje pasislėpusius du Komunistų partijos veikėjus pavyko tik per stebuklą.
Įtariamųjų paieškai užsienyje buvo mestos didelės pajėgos. Tuo užsiėmė ne tik prokurorai, bet ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos bei Valstybės saugumo departamentas. Kai pareigūnai išsiaiškino, kur slepiasi buvę Lietuvos kompartijos veikėjai ir dar grupė kitų, bandžiusių nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, kreipėsi į Baltarusijos ir Rusijos prokurorus, tačiau gavo atsakymą, kad „įvardinti asmenys Rusijoje ir Baltarusijoje negyvena, o tie, kurie gyvena, yra gavę pilietybę“. Apie savo piliečius šalys informaciją teikti atsisakė, be to, pavyzdžiui, Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutartyje parašyta, kad abi valstybės viena kitai savo piliečių neišduoda. Tačiau prokurorai nenuleido rankų ir, pasinaudodami asmeninėmis pažintimis, per visuomenines organizacijas vis tik pasiekė, kad Baltarusija išduotų sąmokslininkus.
1994 metų sausį tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas kartu su K. Betingiu ir prokuroru Kęstučiu Vagneriu nuvyko į Baltarusiją ir jos Generalinės prokuratūros vadovybei įteikė teisinės pagalbos prašymą ir gavo sutikimą, kad, jei lietuviai nurodys adresus, kur gyvena ieškomieji, juos bus įmanoma sulaikyti.
Po kelių dienų K. Betingis, du policijos pareigūnai ir Generalinės prokuratūros vairuotojas sėdo į mažą „Peugeot“ ir išvyko į Baltarusiją. Baltarusiai buvo pažadėje, teikti visokeriopą pagalbą: sulaikyti pasislėpusius, sutvarkyti reikiamus dokumentus ir nugabenus sulaikytuosius iki Lietuvos sienos, perduoti mūsų valstybei
Tačiau, kaip pasakojo K. Betingis, vos atvykęs pas Baltarusijos prokurorus, jis suprato, kad lengva nebus – teisėsaugininkai nenorėjo vykdyti to, ką buvo prieš kelias dienas pažadėję. Po ilgų diskusijų operacijos vykdymas buvo perduotas Vidaus reikalų ministerijai. Ši sudarė dvi sulaikymo grupes – vieną M. Burokevičiui, kitą – J. Jermalavičiui. Abu šie komunistai slėpėsi Minske.
Jau kitą rytą abu kompartijos veikėjai buvo sulaikyti. Baltarusijos pareigūnai sulaikytuosius sutiko tik išvežti iš Minsko – iki Lietuvos sienos teko gabentis patiems, susigrūdus į tą mažytį automobilį. Pareigūnai jautė, kad jau duotas įsakymas neleisti išvežti sulaikytųjų, todėl skubėjo kuo greičiau į Lietuvą, kur prie sienos jų laukė generalinis prokuroras A. Paulauskas.
Po šios operacijos Baltarusijoje kilo didelis skandalas – vyko parlamentinis tyrimas, operacijoje dalyvavę milicininkai ir prokurorai neteko pareigų. A. Paulauskas buvo paskelbtas šalyje nepageidaujamu asmeniu.
Teismas užtruks
Byla, kai buvo teisiami M. Burokevičius ir kiti, Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama 3 metus. Teisėjams teko perskaityti 332 tomus. Šį kartą bylos apimtis daugiau nei dvigubai didesnė. Tad teismas užsitęs ne vienus metus. Galbūt, bylos nagrinėjimas sutrumpės tik todėl, kad visi įtariamieji, išskyrus du, bus teisiami už akių.
Šio teismo Lietuvoje suimtas laukia Rusijos pilietis, buvęs sovietų karininkas Jurijus Melis. Jis kaltinamas dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų.
Sausio 13-osios bylos įtariamasis Vasilijus Kotlerovas 2014 metų pradžioje buvo sulaikytas Italijoje, tačiau teismui skyrus švelnią kardomąją priemonę – namų areštą, jis dingo.
Anksčiau prokuratūra pranešė, kad dar vienas įtariamasis teismo laukia Lietuvoje, jam skirta lengvesnė už suėmimą kardomoji priemonė. Jo pavardė kol kas neviešinama.
Petras KURMELIS
