Margarette Thatcher jau nebėra, kaip Fransua Mitterando, o Helmutas Kohlis, vokiečių kancleris, padėjęs parašą ant abiejų Vokietijų susijungimo sutarties, jau seniai nesirodo viešumoje. Šiandien tik Michailas Gorbačiovas gali papasakoti apie tas dienas, kurios „išsiuntė į archyvą“ Antrąjį pasaulinį ir Šaltąjį karus, bei įvertinti juos. „83 metų buvęs SSRS prezidentas sėdi odiniame krėsle savo kabinete, o emocijos priverčia blizgėti jo akis,“ – teigiama straipsnyje.
„Tokį rezultatą buvo labai sunku pasiekti,“ – prisimena Berlyno sienos griūtį buvęs politikas. – „Tačiau tai buvo neišvengiamas taikos ir nusiginklavimo proceso etapas. Be jokios abejonės, be Perestroikos ir permainų, vykusių SSRS, tai būtų buvę neįmanoma. Europa sunkioje situacijoje dar būtų labai ilgai. Tačiau tai įvyko, ir įvyko nepraliejant nė lašo kraujo. Nuopelnai už tai pirmiausiai priklauso lyderiams, kurie surado pagrindinį problemų šaltinį – pasitikėjimą. Būtent pasitikėjimą ir reiktų atstatyti,“ – nurodo M. Gorbačiovas.
Jo teigimu, 1985-ais santykiai tarp Rytų ir Vakarų pasiekė istorinį minimumą. Per 6 metus nebuvo nė vieno susitikimo tarp JAV ir SSRS. Pasaulis buvo ant prarajos krašto ir veržėsi į ją vis didesniu greičiu. Buvo juntama būtinybė pokyčiams. „Pirmą sykį su R. Reaganu aš susitikau Šveicarijoje, nors tai ir atrodė neįmanoma. Vėliau buvo kiti susitikimai, ir tapo aišku, kad net jis, vanagas, suprato, kad mes negalime sau leisti branduolinio karo. Mes turėjome sustoti,“ – prisimena M. Gorbačiovas.
„Pirmasis tikras signalas nuskambėjo spaudos konferencijoje po derybų su H. Kohliu 1989-ųjų vasarą, kai kažkas manęs paklausė, ką aš galvoju apie Sieną. Aš atsakiau, kad žemėje nėra nieko amžino. Nei aš, nei H. Kohlis negalėjome įsivaizduoti, kad vos po kelių mėnesių Vokietija susijungs,“ – teigia M. Gorbačiovas.
Atsakydamas į klausimą, kokia buvo tuo metu didžiausia problema, M. Gorbačiovas pasakė: „E. Honeckeris, tuometinis Demokratinės Vokietijos Respublikos vadovas, jis nenorėjo suprasti. O taip pat Europos lyderių pozicija. Prancūzijos F. Mitterandas ir Didžiosios Britanijos M. Thatcher taip pat nebuvo patenkinti. Jie siūlė laukti. Jie būtų pageidavę, kad SSRS su savo armija sustabdytų įvykių eigą. „Gorbio tankai“. Kovos su nacizmu prisiminimai dar buvo gyvi. 1989-ų sausio 26, kai Berlyne bujojo protestai, aš sušaukiau Politbiurą. Visi išsakė įsitikimą tuo, kad vokiečiai nepasiduos. Ir mes nenukreipėme ten savo karių. Tačiau aš turiu pasakyti, kad, jeigu įvykiai būtų susiklostę kitaip, Europos lyderiai būtų buvę atsakingi už įvykius“.
Šiuo metu Ukrainoje vyksta karas – Rusijos pašonėje, prie Europos sienų. Vis dažniau politika užleidžia vietą ginklams. Atsakydamas į žurnalistės klausimą, nejaugi dabartiniai lyderiai nebeturi savo pirmtakų išminties, M. Gorbačiovas atsakė: „Nenorėčiau lyginti. Aš sakau, kad mes tikėjime nauja pasaulio santvarka, tačiau JAV labai greitai pakeitė elgesį. Jie labai greitai sukūrė naują politiką: Vašingtonas valdo pasaulį. Jie priprato būti šeimininkais. Ir jie atsuko susitarimams ir principams nugarą“. M. Gorbačiovas tikėjo B. Obama: „Aš manau, kad jis suvokia, kas vyksta, ir, gali būti, jis galėtų tai pakeisti. Tačiau, akivaizdu, karinės pramonės komplekso mašina JAV pernelyg galinga, ir tai, apie ką kalbėjo B. Obama, neteko tikrumo, kaip svajonės rytiniame rūke. Aš pakartosiu: Istorija baudžia tuos, kurie vėluoja. Būtų pats laikas jam jau pramerkti akis“.
„Aš gerbiu Angelą Merkel. Tačiau Vokietija šiandien nebėra laisva. Europos lyderiai šiandien nėra laisvi,“ – pareiškė M. Gorbačiovas, versdamas kaltę ne Briuseliui, o JAV. „Mes visi galvojome apie vieningą Europą, įskaitant ir Rusiją. Nors tuo metu ES dar nebuvo pasiruošęs tokiam žingsniui. Tačiau vėliau Europos koncepcija buvo palaipsniui peržiūrima – ne Maskvos: dabar, kai kalbama apie Europą, turima omenyje tik Vakarų Europą,“ – pažymėjo sovietų lyderis.
„Jums juk žinoma, kad aš ne vieną sykį kritikavau V. Putiną dėl demokratinių laisvių klausimo. Tačiau aš negaliu jo kritikuoti dėl Ukrainos. Krymo mazgo nebuvo įmanoma ignoruoti: klaida buvo padaryta sugriuvus SSRS, būtent tuomet reikėjo sykį ir visam laikui išspręsti Krymo likimą,“ – pareiškė leidinio pašnekovas. „Tai gali būti nelengva, tačiau tarptautinei bendruomenei būtina priimti realybę ir suvokti Krymą kaip Rusijos dalį,“ – teigia M. Gorbačiovas.
Sankcijos, anot politiko, neišspręs problemų: „Kaip galima priimti sprendimus dėl sankcijų ir paskui tikėtis kaip lygus su lygiu bendrauti derybose? Pagalvokite, ar gali Rusijos demonizacija pasitarnauti gėriui? Pasaulis – bendras reikalas, ir tik visi kartu mes galime jį išgelbėti,“ – pasakojo M. Gorbačiovas.
