Michaelio Schumacherio brolis Ralfas, kalbėdamas apie santykius su „Formulės-1“ žvaigždės artimiausiais giminaičiais, apgailestavo, kad gyvenimas yra toks neteisingas.
Septyniskart „Formulės-1“ pasaulio čempionas Michaelis 2013 metų gruodį slidinėdamas Prancūzijos Alpėse patyrė traumą, pakeitusią jo gyvenimą. Jis išgyveno, tačiau nuo to laiko jo mylinti žmona Corinna atkakliai saugo jo privatumą.
Nors praėjo beveik dešimtmetis, naujienų apie jį yra nedaug. M. Schumacheriu rūpinamasi šeimos namuose prie Ženevos ežero ir tik artimiausi šeimos nariai, patikimi draugai ir medicinos personalas žino išsamią informaciją apie jo būklę, rašo mirror.co.uk.
Ralfas Schumacheris, pats buvęs F1 lenktynininkas, yra vienas iš tų, kuriems patikima tokia informacija. Ir jis atsisakė ką nors atskleisti, kai per interviu vokiečių žurnalui „Bunte“ jo buvo paklausta apie brolį.
Tačiau jis trumpai papasakojo apie brolio vaikus, užsimindamas apie savo paties santykius su jais. „Deja, kartais gyvenimas nėra teisingas. Turime su tuo susitaikyti, – sakė jis apie tragišką Michaelio gyvenimo posūkį. – Kai matau jo vaikus Giną-Mariją ir Micką, mano širdis šypsosi. Jei kas nors iš šeimos narių ieško mano patarimo, aš esu šalia. Jie eina savo keliais.“
Sūnus norėtų pasikalbėti su tėčiu
Mickas, atsarginis „Mercedes“ komandos lenktynininkas, dvejus metus atstovavęs F1 komandai „Haas“, anksčiau yra sakęs, kad labai norėtų pasinaudoti tėvo išmintimi ir patirtimi, kai kalbama apie jo paties kaip lenktynininko karjerą.
„Manau, kad dabar tėtis ir aš vienas kitą suprastume kitaip, – sakė jis. – Tiesiog todėl, kad kalbame panašia kalba – automobilių sporto kalba. Ir kad turėtume daug daugiau apie ką kalbėtis. Štai apie ką galvoju didžiąją laiko dalį. Galvoju, kad tai būtų šaunu, kad būtų. Viską atiduočiau vien dėl to.“
Privatumą, kurio nori M. Schumacherio šeima, jau daugelį metų užtikrina advokatas Felixas Dammas. Praėjusį mėnesį jis paaiškino, kodėl niekada nebuvo paviešinta ataskaita apie F1 legendos sveikatą po avarijos.
„Visada buvo siekiama apsaugoti privačius dalykus, – sakė jis. – Žinoma, daug diskutavome apie tai, kaip tą įmanoma užtikrinti. Taip pat svarstėme, ar galutinė ataskaita apie Michaelio sveikatą galėtų būti tinkamas būdas tai padaryti.
Tačiau tai nebūtų buvusi pabaiga ir būtų reikėję nuolat atnaujinti ataskaitas apie jo būklę. Nes ne nuo nukentėjusiųjų priklauso, ar žiniasklaida kada nors sustos. Jie visada norės žinoti: „O kaip dabar“... Ir jei tada norėtume imtis veiksmų prieš tokius pranešimus, tektų teisiškai spręsti savanoriško savęs atskleidimo argumentą.“
