Michaelas Mandelbaumas yra Johno Hopkinso universiteto Amerikos užsienio politikos profesorius ir knygos „Galijoto pateisinimas: kaip Amerika atlieka pasaulio valdymo vaidmenį XXI amžiuje“ autorius. Pagal šią knygą buvo parengtas šis „Foreign Policy“ straipsnis.
Pasaulis skundžiasi, kad Amerikos dominavimas yra beatodairiškas, arogantiškas ir nejautrus. Tačiau nesitikėkite, kad pasaulis ką nors dėl to darytų. Gėdinga pasaulio paslaptis – jis naudojasi Jungtinių Valstijų teikiamu saugumu ir stabilumu. To pasaulis niekada nepripažins, bet tikrai gailėsis Amerikos imperijos, kai ji baigsis.
Visi kalba apie orą, sakė Markas Twainas, bet niekas dėl jo nieko nedaro. Ta pati tiesa galioja ir kalbant apie Amerikos vaidmenį pasaulyje. Jungtinės Valstijos yra begalinių komentarų taikinys, kurių dauguma yra negatyvūs. Niekas nemyli Galijoto. Tačiau įdomiau tai, kad pasaulis neskuba reguoti į Jungtines Valstijas taip, kaip jis reaguodavo į praeities galijotus.
Valstybės, praeityje buvusios tokios galingos kaip JAV, istoriškai būdavo pažabotos kitų šalių. Napoleono Prancūzija, Vokietija per du pasaulinius karus ir Tarybų Sąjunga išprovokuodavo jas atsveriančių koalicijų susikūrimą.
Skirtumas tarp to, ką pasaulis kalba apie Amerikos galią, ir to, ką jis dėl to daro, yra įdomiausias XXI amžiaus tarptautinių santykių bruožas. Tai lemia dvi svarbios priežastys. Pirma, dažniausiai Amerikai skiriami kaltinimai yra neteisingi. Jungtinės Valstijos negrasina kitų šalių saugumui ir nesielgia beatodairiškai, nepaisydamos kitų šalių interesų ir norų. Antra, Amerika ne tik negrasina pasauliui, bet ir atlieka labai pozityvų vaidmenį. Daugelio šalių vyriausybės tai supranta, bet turi labai svarių priežasčių to garsiai nesakyti.
Geraširdiškas hegemonas
Kaltinimas, kad Amerika kelia grėsmę kitiems, yra dažnai susijęs su terminu „imperija“, vartojamu apibūdinti Amerikos tarptautinį vaidmenį. Tačiau, kitaip nei praeities imperijos, Amerika nekontroliuoja ir netrokšta kontroliuoti, – tiesiogiai ar netiesiogiai, – kitų visuomenių politikos ir ekonomikos. Nors pasibaigus šaltajam karui Amerikos kariuomenė įsikišo Somalyje, Haityje, Bosnijoje, Kosove, Afganistane ir Irake – tai veikiau išimtys, o ne taisyklė. Išskyrus Iraką, nė viena iš šių misijų neturėjo ekonominės ar strateginės svarbos. Kitaip nei praeities imperijų, JAV tikslas buvo sukurti stabilią ir veiksmingą vietinę valdžią ir kiek galima greičiau pasitraukti.
Tiesa, viena dabartinės George‘o W. Busho administracijos naujovė, keliantį kitų šalių nerimą, yra prevencinio karo doktrina. Ši doktrina palieka JAV teisę užpulti kitą šalį, ne tik reaguojant į tos šalies agresiją, bet ir įtariant, kad ta šalis ruošiasi tokiai agresijai ateityje. JAV rėmėsi šia doktrina per Irako invaziją 2003 metais.
Jeigu ši doktrina taptų svarbiausia Amerikos užsienio politikos dalimi, tai suteiktų jai plačias galimybes vykdyti kitas karines intervencijas. Bet tai nėra užprogramuota. Kitos šalys, kurios galėtų būti prevencinio smūgio kandidatės – Šiaurės Korėja ir Iranas – skiriasi nuo Irako ir daro tokią intervenciją labai nepatrauklią pačiai Amerikai. Šiaurės Korėja yra daug geriau ginkluota nei Irakas, tai pat kariaujant galėtų skaudžiai nukentėti Amerikos sąjungininkė Pietų Korėja. Irano gyventojų skaičius yra gerokai didesnis nei Irako, taip pat Iranas yra mažiau izoliuotas diplomatiškai. Dabar Irako okupacijos išlaidoms perkopus 251 milijardus dolerių, Amerikoje niekas netrokšta pakartoti panašią intervenciją.
Pasiekiama ir įsiklausianti Amerika
Net jeigu kaltinimai vienašališkumu Irako karo atveju yra pagrįsti (nors daug užsienio valstybių jį parėmė), tai neatspindi JAV užsienio politikos. Pagrindinė to priežastis yra Amerikos politinės sistemos fragmentiškumas, kuris leidžia ją veikti skirtingais kanalais. Kitos šalys gali daryti įtaką Atstovų rūmams ar Senato užsienio politikos komitetams arba dirbti su skirtingomis JAV vyriausybės institucijomis.
Reikėtų pažymėti, kad Amerikos „mąstymo centrai“ (think tanks) generuoja tokią gausybę skirtingų pasiūlymų dėl skirtingų valstybių, kad kiekvienas požiūris gali kur nors sulaukti rėmėjų. Net Sudanas, kurį JAV apkaltino genocidu, neseniai pasirašė 530 tūkst. dolerių sutartį su Vašingtono lobistais, kad pagerintų savo įvaizdį. Nors užsieniečiai negali formaliai daryti įtakos JAV politinei sistemai, tačiau jos atvirumas leidžia jų balsui būti išgirstam.
Pasaulinė vyriausybė
Jungtinės Valstijos prisideda daugeliu kitų būdų prie pasaulio gerovės, kurių dauguma yra nežinomi. Apie 185 tūkst. Amerikos karių buvimas Europoje ir Rytų Azijoje užtikrina tas šalis, kad jų kaimynai negalės joms grasinti. Tai užkerta kelią ginklavimosi varžyboms. Pavyzdžiui, Amerikos karinės pajėgos Vakarų Europoje leidžia toms šalims nedidinti savo karinių pajėgumų, kad apsigintų nuo galimos Rusijos agresijos. Tuo pačiu metu tai užtikrina Rusiją, kad Vokietija negrįš prie agresyvių veikimo būdų.
JAV prisiėmė atsakomybę už didžiausią tarptautinę grėsmę – branduolinių ginklų plitimą „priešiškose“ valstybėse ir teroristų organizacijose. JAV finansuoja Kooperatyvinę grėsmės sumažinimo programą, kuri rūpinasi branduolinių ginklų apsauga buvusioje Tarybų Sąjungoje. JAV skiria didelę dalį savo žvalgybos pajėgumų su branduoliniu ginklu susijusioms problemoms visame pasaulyje.
JAV laivynas patruliuoja laivybos linijas tiek Atlante, tiek Ramiajame vandenyne, užtikrindamas saugų krovinių pervežimą. JAV tiekia daugiausiai pasaulyje naudojamą valiutą – JAV dolerį, užtikrinantį tarptautinį finansinį stabilumą.
Taip pat JAV, veikdama per Tarptautinį valiutos fondą, būdama didžiausia jo akcininke, atlieka centrinio banko funkciją pasaulio mastu, įskaitant „paskutinės instancijos skolintojos“ vaidmenį. Milžiniška Amerikos paklausa importuojamoms prekėms leidžia jai būti „paskutinės instancijos vartotoja“, kuri padeda kitoms šalims išgyventi vidines ekonomines krizes.
Žinoma, Jungtines Valstijos sąmoningai nesiekė tapti pasaulio vyriausybe. Paslaugos, kurias ji teikia, atsirado per šaltąjį karą kaip kovos su Tarybų Sąjunga dalis. Tačiau Amerika tęsia jas ir toliau, adaptuodama ir kartais netgi išplėsdama po šaltojo karo pabaigos.
Amerikiečiai nelaiko savo šalies pasaulio vyriausybe. Jų nuomone, Amerika tiesiog atstovauja savo interesams pasaulyje. Tai tiesa, tačiau šių interesų gynimas taip pat tarnauja ir kitų interesams. Dar niekad žmonijos istorijoje viena šalis nepadarė tiek daug kitų labui ir susilaukė tiek mažai pripažinimo už savo pastangas.
Neišvengiamas nedėkingumas
Vargu ar pasaulis pradės reikšti didesnį dėkingumą Amerikai artimiausioje ateityje. Net jeigu daug kas privačiai vertina JAV įnašą pasauliui, kitos šalys, ypač demokratiškos, ir toliau reikš antiamerikietiškus sentimentus. Tai nestebina ir nėra nepageidautina. Demokratijoje jausminga valdžios kritika yra normalus dalykas ir netgi būtinas geram jos funkcionavimui.
Antiamerikietiškumas yra dažnai skirtas vidiniam politiniam naudojimui. JAV dažnai atlieka atpirkimo ožio vaidmenį. Tai žaibolaidis, leidžiantis nukreipti kritiką nuo vietinės valdžios. Tai ypač būdinga Artimiesiems Rytams, tačiau ir Vokietijoje 2002 m. buvęs kancleris Gerhardas Schroederis laimėjo rinkimus, pasmerkdamas karą Irake. Panašiai Amerika labai tinka visiems kaltinimams dėl neišvengiamų globalizacijos procesų.
Tačiau tai, ką kitos šalys sako ar nesako apie Ameriką, nebus svarbiausias veiksnys tam, ar Amerika toliau atliks pasaulio valdymo funkcijas. Tai priklausys nuo Amerikos visuomenės noro ir toliau apmokėti viso to išlaidas. Artimiausioje ateityje Amerikos vaidmuo pasaulyje turės varžytis su piniginiais vidaus poreikiais. Pensijos ir sveikatos apsauga, o ne Kinijos kylimas ar antiamerikietiškos koalicijos atsiradimas kels didžiausią grėsmę Amerikos vaidmeniui pasaulyje.
Apie kitų šalių požiūrį į reikšmingą Amerikos vaidmenį XXI amžiuje galima drąsiai prognozuoti tris dalykus: jos nemokės už tas Amerikos atliekamas funkcijas, jos ir toliau kritikuos Ameriką ir jos ilgėsis, kai tie laikai praeis.
„Foreign Policy“, 2006, sausis-vasaris
