Egzotiška valstybė pietryčių Azijoje – Mianmaras, iki šiol labiau žinomas kaip Birma, yra iš tų šalių, į kurias turistai neplūsta.
Niekas čia turistų nė nelaukia. Priešingai, kiekvieną, peržengusį valstybinę Mianmaro sieną, pasitinka rūškani veidai, ginklais žvanginantys pasieniečiai. Pilnos gatvės ir keliai ginkluotų kariškių. Po 1962 m. įvykdyto generolo Bo Ne Wino karinio perversmo Mianmarą iki šiol tebevaldo kariškiai. 1988 m. bandyta Birmą ištrinti iš pasaulio žemėlapio – pradėta ją vadinti Mianmaro sąjunga. Kartu imta keisti ir kitus vietovardžius, susijusius su britų viešpatavimu šioje kolonijoje.
Turguje – žiogai ir tarakonai
Pasienio su Tailandu miestas Thachilek yra vienas tų, kuriame gali pasijausti saugiausiai. Tačiau mūsiškėje santvarkoje gyvenančiam žmogui to saugumo – nė kvapo. Kol pasienietis tikrina dokumentus, pastebiu ant sienos pakabintą 19-kos valstybių sąrašą, kuriame randu ir Lietuvą. Kitame sąraše – kitos valstybės. Vėliau gidas paaiškins, kad to kito sąrašo turistai, kuriame, beje, įrašyta ir „Russian“, įleidžiami lengviau. O mes, lietuviai, – nepatikimi. Sakė, ir viza Rusijos piliečiams nekainuoja.
Į Thachilek turgų atvyksta ir daug tailandiečių, nes čia – labai pigios prekės. Mūsų akimis čia net nėra ko pirkti. Nors Mianmaro piniginis vienetas yra kijatas, tačiau čia galioja ir tailandietiški batai, ir doleris, tik šis pinigas, kad ir smulkiausia kupiūra, jiems jau yra didelis. Į Mianmarą daugiausia prekių patenka per sieną su Tailandu, o toliau jos į šalį plukdomos Ajejarvadžio upe. Šiuo keliu eina ir vienas didžiausių regiono narkotikų bei kontrabandos tinklų, kurio kariškių valdančioji chunta traukyti nė neketina, nes tai – milžiniški pinigai.
Turguje cigaretėmis bei narkotikais prekiauja net vaikai ir tai nieko nestebina. Ajejarvadžio upė – patikimiausias vandens kelias, nes tokių kelių, kokius galime įsivaizduoti mes, Mianmare visai nėra. Geležinkelių čia nedaug, jie – labai seni, tačiau prekeiviams Th achilek turguje nė to nereikia. Jie savo prekes čia susineša krepšiais, atsiveža automobilių parodiją primenančiu transportu. Deda viską ant grindinio į dulkes, į purvą, nesvarbu, maistas ar drabužiai. Čia parduodamas ir europiečiui neįsivaizduojamas maistas: įvairiausi čirškinti vabzdžiai – žiogai, tarakonai.
Bėga pas kaimynus
Mianmare nėra tikslios gyventojų statistikos, tad sako apytikriai – apie 50 milijonų. Mianmaro žmonės nuolat papildo kaimyninių šalių teritorijas ir prisiglaudžia savo pačių suręstose pabėgėlių stovyklose. Tailando gidas, per kurio šalį mes atvykome į Mianmarą, minėjo, kad pabėgėlių Tailande gali būti apie pusę milijono, o gal net daugiau. Apie ketvirtis milijono birmiečių į savo šalį visai negrįžta. Jie džiunglėse renka vaistinguosius augalus, gaudo gyvates, parduoda jas farmacijos įmonėms ir taip pragyvena. Šie žmonės neturi jokių asmens dokumentų – juridiškai jų nėra. Tailando karalius buvo nusprendęs padaryti tam galą ir paskelbė dekretą: jei toks žmogus užsiregistravęs imsis tuose kraštuose nepopuliarių kultūrų auginimo (persikų ir citrusinių vaisių), po 13 metų bus užsitarnavę teisę gauti Tailando pilietybę. Tačiau birmiečiai labiau vertina laisvą klajojimą džiunglėse.
Budistų tėvynė
Mianmaras stebina auksu žibančiomis šventyklomis. Apie 90 proc. jo gyventojų – budistai. Beveik kiekviename miestelyje, net ir nedideliame, stovi budistų šventyklos. Tačiau jų Buda čia vaizduojamas kiek kitoks negu, tarkim, Tailande. Pirmiausia į akis krinta didelės ausys. Daug Mianmaro budistų dar tiki miškų, kalnų, medžių dvasiomis, todėl šalia Budos yra vadinamieji natai. Kiekvienas budistų kaimas turi savo natą, kuris apsaugo juos nuo įvairių blogybių. Budistų šventyklos visuomet atdaros, čia žmonės meldžiasi ne nustatytomis valandomis, o tuomet, kai jiems to norisi.
Vienuolynuose – socialinis darbas
Ant kalvos pirmiausia į akis krinta ne pati šventykla, kurios čia visos per didelę gausybę ima vienodėti, o ilga virtinė vienuolių skulptūrų, vaizduojančių aukų rinkimo metą. Kiekvieną rytą budistų vienuoliai, nešini dubenėliais, išeina rinkti aukų. Aukoti vienuoliui – šventas reikalas. Žmonės atsiklaupę dubenėlin deda kas ką gali, o vienuolis duodantįjį palaimina. Tik prie pinigų vienuoliui liestis negalima, nebent jie būtų į voką įdėti. Pilnais dubenėliais vienuoliai grįžta į vienuolynus, tuo maistu maitina čia esančius vaikus, senelius. Šioje šalyje nėra senelių ar vaikų namų. Šią socialinę problemą sprendžia vienuolynai. Mianmare vienuoliai yra labai gerbiami. Pasauliečiai, kad ir kaip skurdžiai gyventų, vienuolius išlaiko ir tai vadina didele garbe.
Nijolė Petrošiūtė
