Sparčiai išpopuliarėjusi „Group B“ automobilių grupė tapo puikia laboratorija, kurioje gimdavo pačios beprotiškiausios idėjos. Negana to, automobilių konstruktoriai jas ne tik sugalvodavo, bet ir jas įgyvendindavo ir realizuodavo autosporto varžyboms skirtuose boliduose. Vienu iš jų tapo „MG Metro 6R4“, kuris į „Group B“ traukinį įžengė paskutinę akimirką. Nepaisant to, jis labai greitai sužavėjo entuziastingus Pasaulio ralio čempionato žiūrovus, kurie dievino „MG Metro 6R“ kompaktiškumą, netradicinę komponuotę ir vairuotojų sugebėjimą suvaldyti šį netašytą stuobrį.
Būtent pastarasis „MG“ tvarinys tapo puikia platforma automobiliui, sugebėsiančiam įveikti ne bet ką, bet visų mylimą ir gerbiamą „Ferrari“.
Nuo eskizų iki ...
Roy Axe ir Gerry McGovernas – įsiminkite šias dvi pavardes, nes būtent jie buvo atsakingi už štai šios idėjos realizavimą, bet kaip ir daugelis nuostabių idėjų, jos iš pradžių privalo praeiti itin griežtą filtrą.
Gerry pirminę projekto idėją iš pradžių pristatė savo kolegoms, Markui Snowdonui, Stanui Mantonui, Johnui Bacchus ir Johnui Davenportui. Visi šie žmonės buvo atsakingi už tam tikrus „MG“ kompanijos departamentus, pradedant automobilių sporto divizija ir baigiant produktų planavimu. Natūralu, jog pirmuosius eskizus išvydę kolegos daugybės klausimų neklausinėjo. Visiems rūpėjo tik viena – kiek pinigų reikia tokiam projektui?
Projekto iniciatorius savo kolegas labai greitai nuramino, pradžiugino ir pasakė, jog visus komponentus galima pasiskolinti iš „MG Metro 6R4“. Daugiausiai laiko ir pastangų pareikalaus naujo kėbulo sukūrimas, interjero apipavidalinimas ir galutinio produkto testavimas.
„MG“ norėdama konkuruoti su „Ferrari“ ar „Porsche“, privalėjo naują automobilį kurti pagal tikrąsias superautomobilių taisykles. Tai reiškė, jog „EX-E“ privalėjo turėti viduryje sumontuotą variklį, galinių varančiųjų ratų pavarą ir ne vieną inžinerinį sprendimą, kuris leistų „EX-E“ išsiskirti iš kitų.
Britai atsižvelgdami į itin griežtas superautomobilių kūrimo taisykles, į būsimą „MG“ flagmaną sumontavo 3.0 litrų, 6 cilindrų motorą, kurio pajėgumas siekė ne 410 arklio galių, kaip kad „MG 6R4“, o tik 250 AG. Tuo tarpu transmisija, didžioji dalis važiuoklės komponentų buvo identiški ralio bolidui. Skirtumai slypėjo pakabos konfigūracijoje, kuri nebuvo tokia standi ir kieta – atvirkščiai. Turėjo pavydėtinai gerai sugerti kiekvieną kelio nelygumą, bet tuo pačiu neleisti automobiliui apvirsti posūkiuose.
Pažvelgę į „EX-E“ interjerą – nustebsite. Jis ne iš tolo neprimena automobilio, kuris gimė devintame dešimtmetyje. Skaitmeninis prietaisų skydelis, lietimui jautrūs ekranai ir milžiniškas kiekis informacijos, kurią vairuotojas galėjo analizuoti. Automobilis netgi turėjo primityvią navigacijos ir integruoto telefono sistemas, tačiau visi šie sumanymai buvo išmesti į šiukšlių dėžę, po to, kai 1986 metais buvo suformuotas „Rover Group“ koncernas, o dar po dviejų metų – buvo parduotas „British Aerospace“.