Išdidžiai civilizacijos lopšiu vadinama Persija spaudos antraštėse dažniau šmėsteli ne kaip istorinių vertybių mėgėjų ar smalsių turistų traukos centras, o kaip uždara ir net baugoka šalis. Šiuolaikiniams keliautojams, išdrįsusiems mesti iššūkį stereotipams, Iranas atskleidžia ne tik savo savitumą, istorinius turtus bei nesumeluotą svetingumą. Apie tai, kuo keliautojus žavi Iranas, kalbamės su knygos „Kerintis Iranas: tolimas ir artimas“ autore Rita Matulionyte.
Kas jus nustebino bendraujant su iraniečiais?
Būnant Irane mane nustebino žmonių išsilavinimo, žinių lygis. Kartais viešint besivystančiose šalyse pasitaikydavo atvejų, kad su žmogumi bendrauji ta pačia kalba, bet susikalbėti nepavyksta, Irane tokių dalykų nepasitaikė. Šios šalies žmonės apie Europą žino kur kas daugiau nei mes apie jų šalį, o kartais ir daugiu nei mes patys apie Europą ir pasaulį. Irane nemažai žmonių žino apie Lietuvą, o tai, be abejonės, stebina.
Irano žmonės mokosi kalbų, visi maisto produktai bei daugybė kitų ženklų žymimi ir anglų kalba. Veikiausiai taip yra dėl to, kad Anglija Irane anksčiau turėjo didelę ekonominę įtaką. Be anglų, šalyje aktyviai mokomasi prancūzų kalbos. Deja, po studijų didelė dalis absolventų negauna darbo, atitinkančio įgytus gebėjimus, o nekvalifikuoto darbo dirbti nenori, tad atsiranda nedarbo ir protų nutekėjimo problemų.
Atvykėliui labiausiai į akis krinta apranga. Teko ir pačiai patekti į smagią situaciją, kai einant į vieną šventyklų privalu dėvėti čadrą. Prie ėjimo į šventyklą ją užsidėti nėra paprasta, nes gausybė medžiagos plevėsuoja. Tuomet prieina vietinės mergaitės ir padeda šį drabužį apsivilkti. Einant jis vis tiek krenta, o juk dar reikia neštis rankinę, nusiauti batus ir juos įsidėti, tad teko sulaukti vietinių pagalbos – vietos moterys prieina, krintantį apdarą pataiso. Į užsieniečius žvelgiama šiltu, padrąsinančiu žvilgsniu.
Irano žmonės žino, kokie stereotipai apie Iraną yra gajūs Vakaruose, ir džiaugiasi galėdami parodyti savo šalį tokią, kokia ji yra iš tiesų. Viename iš pirmųjų vakarėlių, kuriuose teko dalyvauti Irane, prie manęs priėjo vaikinas ir rimtu veidu pasakė: „Žinai, aš esu tikrų tikriausias teroristas ir net turiu teroristinę organizaciją, gal nori prie mūsų prisijungti.“ Žinoma, tai buvo pokštas, bet jis atskleidžia, kad iraniečiai puikiai žino, ką apie juos galvoja užsieniečiai, ir iš to juokiasi.
Kaip atrodo tradicinis jaunimo vakarėlis Irane?
Tai labai panašu į mūsų vakarėlius, tik linksmintis jie moka geriau. Susirenka žmonės, susėdama ant kėdžių ar ant legendomis apipintų persiškų kilimų, geriama arbata, vaišinamasi užkandžiais ir saldumynais, kartais būna alkoholio, bet net jei jo ir nebūna – nuo to linksmumas tikrai nenukenčia. Vakarėlio metu žmonės kalbasi, pokštauja, daug ir garsiai juokiasi, žaidžia žaidimus ir labai dažnai be didelių įžangų pradeda šokti. Irane moterims šokti viešumoje draudžiama, nėra diskotekų, tad jaunimas ieško būdų tai daryti slaptai, privačiose erdvėse ar kur mažai tikėtina pamatyti religijos saugotojus. Būna, kad jauni žmonės keliauja kur nors, pavyzdžiui, į gamtą, kur nėra žmonių, sustoja, pasigarsina muziką, pašoka penkiolika minučių ir važiuoja toliau. Dažnai renkamasi pažaisti įvairių pantomimos žaidimų ar kortomis, kartu žiūrimi filmai, nes kino teatruose nerodomi vakarietiški filmai, o tik Irane sukurti ir su atitinkama cenzūros doze.
Esminis skirtumas, kad į vakarėlius susirenka kur kas daugiau žmonių nei įprasta pas mus: jei ateina 15 svečių – tai dar yra nedaug ir galima sakyti, kad jie tiesiog užsuko asmeniškai šnektelti, o štai kai svečių būna apie 30–50, jau vyksta tipiškas vakarėlis. Žmonės bendrauja ypač šiltai ir džiaugsmingai. Jei draugas atsiveda draugą, prieš tai nereikia klausti, ar galima su savimi atsivesti svečią.
Ar esama tokių dalykų, kur pagal mums įprastus elgesio standartus pasielgęs vakarietis bus palaikytas labai netaktišku?
Pagal konservatyvųjį elgesio kodeksą, moteris niekuomet neturėtų paduoti vyrui rankos, jie neturėtų niekaip susiliesti. Kai kuriuos žmones užsieniečių moterų bandymas paduoti ranką savotiškai kompromituoja ir faktas, kad, pavyzdžiui, ligoninėje, vyresni kolegos pamatys, kaip gydytojas spaudžia ranką užsienietei moteriai, gali rimtai pakenkti reputacijai, sukelti problemų.
Tarp porų ar net susituokusių žmonių netaktiška rodyti jausmus viešumoje – neturėtų būti glaustymųsi, pasibučiavimų ar prisėdimų ant kelių. Bet juk tas pats santūrus elgesys yra įprastas ir mūsų senelių bei tėvų kartai.
Irane egzistuoja keletas skirtingų elgesio kodeksų. Jei šeima religinga, jaunimui taikomos labai griežtos elgesio taisyklės ir vienoks jaunų žmonių elgesys yra šeimos apsuptyje, o visai kitoks draugų rate.
Jei vyksta giminės susitikimas restorane, neretai itin religingų šeimų moterys ir vyrai linksminasi atskirose erdvėse, o susitinka tik išvažiuodami namo., Bet šeimos jaunimas jau tą patį vakarą eina į vakarėlį, kur merginos ir vaikinai neretai pasisveikina pasibučiuodami į abu skruostus. Religingos šeimos aplinkoje ar viešumoje tam pačiam žmogui negali net paduoti rankos.
Ar Iranas – brangi šalis turistui iš Lietuvos?
Sunku objektyviai palyginti dėl kainų svyravimo, bet tuo metu, kai buvau Irane, daugelis prekių buvo šiek tiek pigesnės nei Lietuvoje. Kuras Irane yra pigus, tad pigūs ir autobusų bilietai, todėl keliauti šioje šalyje tikrai pigu. Kalbant apie maisto produktus, jei nusiteiksite maistą gaminti patys, bus šiek tiek pigiau, valgant restoranuose – kainos panašios į mūsiškes.
