Vilniaus mažasis teatras – jauniausias teatras Lietuvoje. O jaunystę galima pajusti, regint šėlstančias jaunas širdis. Vienus Rimo Tumino mokinius pakeitę kiti mokiniai neleidžia šiam teatrui nurimti, tapti iš toli atpažįstamu, nujaučiamu, nuobodžiu.
Šį kartą aktoriai patys nusprendė sudrebinti žemę, ir jiems tai pavyko. Paskutinėmis gruodžio dienomis Mažajame teatre įvyko Metų koncertas, kuriame išvydome kūrybingus, nerimstančius jaunuosius aktorius – Josifą Baliukevič, Daumantą Ciunį, Tadą Gryn, Paulių Ignatavičių, Tomą Kliuką, Iriną Lavrinovič, Indrę Patkauskaitę, Miglę Polikevičiūtę, Tomą Rinkūną, Agnę Šataitę ir Tomą Vaškevičiūtę.
Kaip viena akimirka praskriejęs jaunatviško romantizmo sklidinas koncertas tapo dar vienu aktorių meilės prisipažinimu teatrui. Jaunieji menininkai pademonstravo, kaip puoselėjant savo profesiją, nuolatiniu darbu ir aistra įmanoma pasiekti rezultato. Šio renginio režisierius Tomas Stirna, iš pažiūros ramaus būdo aktorius, iš tiesų yra pats smarkiausias kūrėjas. Jau antri metai stebina jo netikėtų teatrinių fotografijų kadrai, netikėti kompiuteriniai maketai, jo vaidmenys visada išsiskiria savita raiška, šiluma, tikėjimu. Jis tapo ir šio kurso vedliu, nes kolegos patikėjo Stirnos nuosekliu ėjimu link tikslo: nesiblaškant, nesiafišuojant, pačiam nugalint visus teatro sunkumus. Stirna neieškojo nematomo teatro paslapčių, jis teigė tai, kas šiandien gali būti pavadinta išbandymu. Sudėjęs savo ir jaunųjų kolegų patirtį, Stirna į Metų koncertą sudėjo savo kartos, savo partnerių atradimus. Dainos ir šokiai tapo jų talentų įrodymais, nors daugelio atlikimas ir nebuvo televiziškai tobulas. Čia ir slypėjo didžioji teatro paslaptis. Kaip tapyboje – nebaigta linija, nebaigtas potėpis kartais lemia paveikslo įtaigą. Čia pat mūsų akyse besiformuojantys atradimai, dar netapę patikrintais „numeriais“, lyg loterijoje, bandė būti „geriausiais“. Ir dažnai pasisekė, nes aktoriai suvokė, kad tik juodu darbu jie gali pasiekti tai, kas vėliau tampa akimirkos menu.
Turbūt ryškiausias ir laisviausias šiame vakare buvo Paulius Ignatavičius, be kurio vis dažniau ir dažniau neapsieina naujai gimstantys spektakliai. Ignatavičius, ištikimai atsidavęs teatrui, kūryba spinduliuojantis menininkas, šiame koncerte ir dainavo, ir grojo, ir šoko, buvo ir nebyliuoju konferansje, o svarbiausia, degė aistra ir viltimi. Jo ryšys su žiūrovu toks ryškus, kad negali likti be atsako. Žiūrint į šį aktorių, nori nenori šypsaisi, nes jis visada šypsosi ne kam kitam, o būtent tau. Jis, kaip tikras muzikantas, kuo dažniau scenoje, tuo geriau jam klojasi. Sceninė laisvė – visų aktorių būtinybė.
Josifas Baliukevič ir Miglė Polikevičiūtė
Koncertas taip sudėliotas, kad pirmenybė lyg užleidžiama merginoms – jų benefisams, o vėliau vis smarkiau ir smarkiau įsišėlsta vaikinai. Jų sirtakis tampa vyrišku triumfu. Koncertas taip surežisuotas, kad numeriai vienas su kitu gražiai susipynę, vienas kitą tarytum pratęsia, o dažnai net bando rastis tam tikra dramaturgija, jausmų kakofonija, nesidrovint pademonstruoti savo netobulumo, nemokėjimo. Gyvo, kuriančio žmogaus aistra yra visų šių aktorių motto. Todėl kai su Editos Piaf žvilgančiu kryželiu pasirodo Miglė Polikevičiūtė ir balsingai užtraukia „Non, Je Ne Regrette Rien“, žiūrovai suvokia, kad talentus reikia matyti. Teatro scena tam visada atvira. Polikevičiūtė iš Piaf gali virsti bet kuo: plastiška aktorė čia pat persikūnija į Gorano Bregovićiaus čigoniukę ir, stovėdama ant juodos taburetės, užtraukia „Maki Maki“. Polikevičiūtė savo trumpoje biografijoje jau turi ne vieną svarų vaidmenį, todėl jos laisvė, judesys, mizanscenų pojūtis matomi kiekviename aktorės pasirodyme. Šis koncertas savotiškai atpalaidavo aktorę nuo tam tikrų jau štampais pradėjusių virsti aktorinių niuansų.
Agnės Šataitės ir norėdamas nepaslėpsi. Tai aktorė – atomas. Net tuomet, kai nuo metamorfoziškų būsenų ji keičia registrus ir prikimsta jos balsas, visada išlieka raiški, matoma, viliojanti žiūrovus neatplėšti akių nuo jos. Žiūrėdamas į ją supranti, kas yra charizmatiškas aktorius. Jos pirma daina – Norah Jones „Turn Me On“ – tarytum per daug neišsiskiria, tačiau aktorė ją dainą paverčia regima, ir to užtenka, kad ilgai nešiotumeis baltosios aktorės įvaizdį. Šataitė iš scenos beveik neišeina: be jos neapsieina daugelis dainų ir šokių. Su Pauliumi Ignatavičiumi ji laisvai suimprovizuoja Vytauto Kernagio dainą „Gera žinoti iš anksto“, ir supranti, kad anapilin iškeliavęs artistas tik pasidžiaugtų tokiu jautriu atlikimu. Ignatavičius ne šiaip akompanavo, jis Šataitei padėjo išbūti dainoje.
Toma Vaškevičiūtė ir Tadas Gryn
Galvojant apie Tomą Vaškevičiūtę, kurios pavardę kompiuteriai taiso be atvangos (paversdami Paškevičiūte), šiandien jau neįmanoma suklysti – švelniausių bruožų gražuolė, pasirodo, taip pat yra iš „atomų“ giminės. Ji visas savo scenas išsprogdina. Nors dainuoja puikiai, jai labiau patinka šokti, o dar tiksliau, išlikti aktore ir suvaidinti tai, ką yra nusprendusi atlikti. Jos ir Miglės Polikevičiūtės numeris – Joao Gilberto „Garota de Ipanema“ – mažas spektaklis, vakarą pavertęs magiškuoju seansu. Senjorai, laikydami veidrodžius už nugaros ir gaudydami blondinės ir brunetės šešėlius, liko apsalusiais įsimylėjėliais. Stebint vieną iš trijų porų, šokančių Astoro Piazzolla’os „Vuelvo Al Sur“, dar nebuvo taip ryšku, kas gi vis dėlto yra šios aktorės prioritetai. Tačiau jos Bazo Luhrmanno „Moulin Rouge“ „Roxanne“ tango, sušoktas kartu su plastiškiausiu šio kurso aktoriumi Tadu Gryn tapo šio vakaro kulminacija. Laisvė, kurią abu aktoriai spinduliuoja šokdami, yra regima nuo pradžios iki pabaigos, jų šokis virsta dramatiniu dialogu, o režisierius jį pratęsė iki vestuvių scenos, kur jie galėjo pailsinti ne tik savo sielas, bet ir širdis. Po tokių transformacijų gali pereiti ir prie Madonnos „Like a Virgin“: apsitempusios triko, drauge su Polikevičiūte jos visu rimtumu atlieka dainos šaržą.
Irina Lavrinovič visada išsiskiria psichologine vaidmens niuansuote, todėl jai niekada netinka perdėm skubėti, šėlti. Jos pasirodymai visada išsiskiria savitu koloritu, visada puošiančiu ją ir partnerius.
Irina Lavrinovič
Indrė Patkauskaitė – iš pažiūros gležniausia būtybė, tačiau jos baletinis kūnas, muzikalumas, artistinis kūno valdymas palaipsniui paverčia aktorę virtuoze. Gal kiek sunkiau jai sekasi prie mikrofono, bet tai netrukdo aktorei išlikti aukštumose.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis
Dar pirmuose kursuose išsiskyrė stiprūs vyrai. Jie, gerai jausdami vienas kitą, yra ne tik puikūs merginų partneriai, bet ir „išprovokuoja“ nemirtingąjį sirtakį. Tomas Kliukas savo palydimąja šypsenėle apjungė ne vieną mizansceną. Jo atidumas partneriui ir situacijai Metų koncertui suteikė vientisumo ir šilumos. Su Tadu Gryn jis atlieka Nick Cave & The Bad Seeds „Green Eyes“, kuriam vertėjas ir nebūtinas, nes viskas yra aktoriaus veide.
Tuo tarpu Tadas Gryn scenoje gali atlikti tokius numerius, kurie net ir į šokį nepanašūs: jis tarytum plaukia per sceną, nes aktorius gyvena tada, kai jam leidžiama savo kūnu sušokti personažą.
Joe Dassin „L'Eté Indien“ atlieka dar vienas virtuozas Tomas Rinkūnas. Jis lyg bando nusišauti, tarytum mirtis jau čia pat, bet šelmiškos jo akys išduoda, kad tai yra tiesiog puikaus aktoriaus provokacija.
Josifas Baliukevič, pradėjęs visą koncertą ir iš dangaus nuleidęs likusius Beiruto „Elephant Gun“ atlikėjus, pasirodo, turi puikią klausą ir gali, įdomiausiai niuansuodamas, atlikti pakankamai sudėtingus kūrinius.
Daumantas Ciunis nemėgsta šokti, bet moka to neparodyti. Jam geriau „dramatiškai“ būti scenoje. Bet tai tik puošia aktorių, besiruošiantį dideliam aktoriniams šuoliui. Beiruto „Sunday Smile“, atliktas drauge su Polikevičiūte, daugiausia priminė teatrą, bet šioje scenoje jis laisviausiai ir jautėsi.
Diana Lozoraitienė „per minutę“ pervilkinėdama būrį aktorių ir kiekvienam radusi galimybę pabūti tuo, kuo geidžia širdis, koncertui suteikė dinamikos, nors retas aprengėjas atlaikytų tokį pagreitį. Tai įrodymas, kad ji tapo svarbiu ir rimtu šio koncerto personažu.
Koncerte buvo aiškiai juntamas ir mokytojo Rimo Tumino žodis. Jis moka kurti teatrą, ir tai gali justi kiekvieno aktoriaus veide, nes tinkama pastaba visada palieka pėdsaką. Repeticijos, apmąstymai ir tas paskutinis meistro potėpis, visiems išsunkiantis jėgas, bet vėliau apdovanojantis palaima, galimybe suvokti, jog sceninė švara ir į laisvę paleisti slopinami dalykai – tik talento žinioje. Todėl laimingi tie, kas turėjo galimybę šį koncertą pamatyti ne vieną kartą.
Fotografas – Paulius Vološčenka,
redaktorius, post processing – Tomas Stirna
