.jpg)
35-erių klaipėdietis naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie savo pasiekimus ir kelią, atvedusį jį į pergales, sprendimą mesti kunigystę ir tai, kaip šią žinią sutiko artimiausi žmonės.
Tvirtai apsisprendė jau 10 klasėje
Ruslanas pasakoja, kad tikėjimas, bažnyčia į jo gyvenimą atėjo nuo pat vaikystės – jo močiutė buvo itin tikinti, niekada nepraleisdavo religinių švenčių, meldėsi, giedojo giesmes. Visa tai įskiepijo ir anūkui.
„Man, kaip mažam vaikui, tai įstrigo. Be to, močiutės sūnus, globotinis, yra kunigas. Kai jis mokydavosi seminarijoje, grįždavo atostogoms, atvažiuodavo jo kolegos. Man jis atrodė kaip pavyzdys, koks noriu būti užaugęs. Mačiau, koks jis pasitempęs, mandagus, kiek skaito. Jo pavyzdys mane užkabino“, – pasakojo pašnekovas.
Ruošiantis pirmajai Komunijai, R. Seitkalijevas patarnaudavo mišiose, iš pradžių Pagėgiuose, vėliau ir gimtuosiuose Vilkyčiuose. Kaip pats sako, bažnyčia jam buvo tarsi antri namai. Baigdamas 10 klasę, jis jau žinojo, kad stos į kunigų seminariją.
Kaip tarė, taip ir padarė – įstojo į mažąją kunigų seminariją. Nors toks sprendimas užkliūdavo ne vienam bendraamžiui:
„Būdavo, kad ir mokykloje pasijuokdavo bendraamžiai ar vyresni, kad „kunigėlis“. Traukdavo per dantį, bet aš buvau labai tvirtai pasiryžęs ir neslėpdavau, kad po pamokų eisiu į bažnyčią padėti kunigui. Nejaučiau diskomforto, kai mane pašiepdavo.“
Iš viso kunigų seminarijoje Ruslanas prasimokė 6,5 metų, iki jo tapimo kunigu buvo likę dar 2,5 metų. Kaip pats sako, pirmaisiais metais gyveno su rožiniais akiniais, tačiau laikui bėgant ėmė pastebėti sistemos trūkumus. „Bažnyčia šventa, bet šventų žmonių nėra“, – priduria jis.
Kortas sumaišė bėgimas
Po 5 metų stropaus žengimo kunigystės keliu, gyvenime atsiradęs sportas ir pirmieji titulai pasėjo abejones, ar vis tik pasirinko tinkamą gyvenimo kelią.
Būdamas vos 18 metų, jis įveikė 42 km Vilniaus maratone, 22-ejų, Velykų atostogų metu, Kuršių nerijoje įveikė pirmąjį 100 km ir iškart parsivežė pirmąjį medalį. O kas labiau motyvuoja veikti, jei ne pergalės.
„Pusantrų metų stipriai mąsčiau, netgi naktimis pabusdavau ir galvodavau apie tai, jaučiau vidinį nerimą, įtampą. Pusantrų metų mąsčiau, dėliojau pliusus ir minusus. Paskutinis lašas buvo, kai mane kvietė bėgti už rinktinę 100 km bėgime Pasaulio čempionate Gibraltare, aš supratau, kad manęs neišleis. Tai buvo paskutinis minusas mano sąraše“, – atvirauja Ruslanas.
Užsidegimas dalyvauti varžybose ir siekti rekordų laimėjo. Ir vyskupas, ir rektorius bandė atkalbėti, siūlė pasiimti akademines atostogas, pailsėti ir sugrįžti su nauju įkvėpimu. Bet sprendimas jau buvo priimtas.
Aplinkiniams Ruslanas nieko nė nesakė iki paskutinės dienos: „Namiškiams tai pranešiau tik tą dieną, kai išėjau. Buvo paskutinė Vėlinių atostogų diena, kai visi grįžo tęsti studijų, aš grįžau susirinkti daiktus. Apie mano sprendimą žinojo tik mano geriausias draugas seminarijoje. Jis iki paskutinės dienos žinojo, kad išeisiu, bet nežinojo, kada.“
Šeima visapusiškai palaikė jo sprendimą. Dėdė jam vis sakydavo: „Jeigu širdis tikrai jaučia, priimk sprendimą“. Ruslanas atvirauja, kad, ko gero, labiausiai būtų nuliūdusi močiutė, bet jos gyvųjų tarpe jau nebebuvo.
„Mama kaip nenoriai sutiko žinią, kad stosiu į seminariją, taip nenoriai priėmė ir naujieną, kad išėjau iš seminarijos. Ji jau buvo susitaikiusi, žmonės mane kunigėliu piešė. O aš po tiek metų išėjau“, – sako R. Seitkalijevas.
Abejonės kamuoja ir šiandien
Pasiteiravus, ar priėmus sprendimą virš galvos nekybojo abejonės debesis, Ruslanas atvirai sako, kad iki pat šios dienos kartas nuo karto pasvarsto, ar priėmė gerą sprendimą:
„Kai gyveni seminarijoje, atrodo, kad išeisi ir viskas bus rožėmis klota. Seminarijoje yra sudarytos šiltnamio sąlygos, ten visi dirba dėl tavęs – ruošia maistą, mokina. Iš seminarijos išeini kaip į kovos lauką, į džiungles, turi už save kovoti ir daug ką mokintis iš naujo.“
Šiandien Ruslanas – kariškis, studentas ir pripažintas ultramaratonininkas. Nuo sporto niekada nebuvo nutolęs, išbandė jėgas daugelyje sporto šakų, bandė užsikabinti krepšinyje, kasdien po pamokų skubėdavo treniruotis į Šilutę, bet nesisekė taip puikiai, kaip norėjosi.
„Tuo metu Vilkyčiuose dirbęs kūno kultūros mokytojas ir lengvosios atletikos treneris man vis sakydavo: „Kam tu vargsti su krepšiniu, važiuoji kasdien į Šilutę, mesk krepšinį, ateik pas mane bėgioti. Duomenis turi, sudėjimas kaip bėgiko, pamatysi, šluosi apdovanojimus“.
Kaip sakė, taip ir padarėme – praėjus dviem savaitėms po pirmų treniruočių, laimėjau pirmą savo medalį. Šilutės rajone tarp suaugusių, būdamas 15 metų, laimėjau 2 vietą 2 km bėgime“, – pradžią prisimena pašnekovas.
Bėgiojo ir trumpus atstumus, ir maratonus, 17 kartų įveikė 100 km ultramaratonų bėgimus, bet, kaip pats sako, jau pasiekė viską, ką galėjo, o noras išbandyti savo jėgas dar ilgesniuose bėgimuose vis augo.
Be sustojimo bėgo visą parą
Dar 2020 m. Ruslanas planavo sudalyvauti 24 valandų bėgime, tik dėl pasaulį užklupusios pandemijos debiutas tokios trukmės bėgime nusikėlė į šių metų rudenį.
„Per 24 val. nubėgau 245,3 km. Tai kur kas daugiau, nei planavau. Planavau nubėgti 238 km, nes lengvosios atletikos federacija tai yra nustačiusi kaip tarptautinį sporto meistro normatyvą. Kadangi jau buvau sporto meistras, dabar esu ir tarptautinis sporto meistras“, – džiaugsmo neslepia jis.
Veronoje vykusiame Europos 24 val. bėgimo čempionate debiutavęs R. Seitkalijevas asmeninėje įskaitoje atbėgo 31, tačiau su kolegomis Aleksandru Sorokinu ir Andriumi Preibiu komandinėje įskaitoje iškovojo sidabro medalius:
„Man tai labai daug reiškia, tai didžiausias mano karjeros pasiekimas. Aišku, daug kas pasakytų, kad pasiekimas komandinis, bet man tai nesvarbu, tai didelis pasiekimas.“
Sklinda kalbos, kad dabar biuruose aptarinėjamas nebe tik krepšinis, į pirmąjį planą iškyla kitos sporto šakos – ultramaratonas, disko metimas, plaukimas, kur Lietuvos atstovai demonstruoja stulbinančius rezultatus.
Be to, tai pirmasis komandinio bėgimo medalis, iškovotas Europos čempionate. O tai – nemenka priežastis didžiuotis ir bėgikams, ir Lietuvai, nes Lietuvos vardas pasaulyje jų dėka skamba vis dažniau.
Protas pavargsta greičiau už raumenis
Kyla klausimas, o kaipgi atrodo 24 valandų bėgimas? Bėgimas vyko ratu, kurio ilgis maždaug 1 550 metrų. Tad Ruslanas įveikė daugiau nei 158 ratus, maitinosi ir gėrė bėgdamas. Sustodavo tik tada, kai reikėdavo užsukti į tualetą:
„Mokslininkai yra ištyrę, kad pirmiau pavargsta žmogaus smegenys. Dažnai atrodo, kad pavargsti psichologiškai nuo minčių, kiek dar liko ar kiek jau nubėgai. Nesame robotai, psichologinis nuovargis pasireiškia, bet bėgant bet kokią distanciją žinai, kad anksčiau ar vėliau pavargsi.
Ultramaratone nėra taip, kad pavargtų kojos, pasireiškia bendras kūno nuovargis, skausmas. Kenti, bet nusiteiki, kad skaudės. Eini kaip į karą – žinai, kad grįši, bet teks daug ką patirti.“
Ruslanas nusijuokia, kad nebėgiojantiems žmonėms 24 valandų bėgimas atrodo daug baisiau nei bėgikams. „Mums tai nieko baisaus, bėgi ir viskas. Nesijaučiu nuveikęs kažką stebuklingo, kaip gali atrodyti nebėgiojančiam žmogui“, – šypteli R. Seitkalijevas.
Nors nuo bėgimo jau prabėgo keletas mėnesių, didelio malonumo bėgioti Ruslanas sako dar nejaučiantis. Be to, nusilpo imunitetas, tad nuo menkiausio skersvėjo suskausta gerklę, bet, kaip pats sako, tokia jau sportininko dalia.
Artimiausiuose R. Seitkalijevo planuose – „Vilties bėgimas“ pavasarį, organizuojamas brolių Pranciškonų, rudenį bėgs jau tradicija tapusiame Vilniaus maratone, bet labiausiai laukia kitų metų gruodį Taivane vyksiančio Pasaulio 24 val. bėgimo čempionato.
