Prieš metus vykusio vadinamojo Garliavos šturmo vaizdai apskriejo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidą. Per šalį ne kartą ritosi protestų bangos ir ne vienas aukštas pareigūnas buvo priverstas atsisveikinti su postu. Tačiau viena šios istorijos detalė, galima sakyti, fenomenali: beveik dvejus metus prie Kedžių ir Venckų namų rengtos budėjimo akcijos, kurios vėliau peraugo į grandiozines kultūrinių renginių akcijas ir net bendras pamaldas. „Garliaviniais“, „patvoriniais“ ir „ violetiniais“ tautos „pakrikštyti“ žmonės Klonio gatvėje leido dienas ir naktis.
Naujienas iš Klonio gatvės galėjo sekti ne tik čia budintieji. Nemažai žmonių įvykius nuolat stebėjo sekė internete – socialiniame tinkle „Facebook“ ir per tiesioginę vaizdo transliaciją, kuria rūpinosi daugiau nei dvejus metus ten praleidęs verslininkas Renaldas Ščiglinskas.
– Nuo Garliavos įvykių praėjo lygiai metai – kokiomis nuotaikomis prisimenate praėjusių metų gegužės 17-ąją?
– Liūdnomis. Sunku apibūdinti žodžiais, ką tuomet teko išgyventi. Tai tokie pat stiprūs išgyvenimai, kaip ir 1990 metais statant barikadas bei kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Kartais teko išgyventi ir savotišką beviltiškumo jausmą, juk viską mačiau savo akimis, esu ilgiausiai Klonio gatvėje išbuvęs žmogus. Puikiai žinau, kaip tuomet viskas vyko.
– Vadinamojo Garliavos šturmo dieną, kai pareigūnai jau laužė duris, jūs buvote įvykių centre. Kokie ryškiausi momentai įstrigo atmintyje?
– Šturmo metu buvau namo viduje. Tai liūdni ir skaudūs prisiminimai, o atmintyje labiausiai įstrigo, kad pareigūnai nesistengė kalbėtis su žmonėmis. Tą rytą atvykę į Klonio gatvę jie iš karto pradėjo stumdyti, mušti žmones. Nekalbu apie tai, kad buvo mušami brandaus amžiaus vyrai, nuo kietos jų rankos teko ir ten buvusiems senukams. Nebuvo taip, kad išeitų koks nors pareigūnas ir pasiėmęs garsiakalbį paaiškintų, kas ir kaip. Nebuvo kalbamasi su žmonėmis.
Vienas žmogus iš minios ištiesė ranką antstolei Sonatai Vaicekauskienei sakydamas, kad pats ją nuves į vidų ir jokio šturmo neprireiks, bet ji su juo nekalbėjo. Tas pats vyko namo viduje: vos tik išlaužę duris pareigūnai nieko nekalbėjo, o ėmėsi veiksmų. S. Vaicekauskienės paprašiau, kad leistų Neringai Venckienei pasisakyti, bet to nebuvo padaryta, o netrukus pareigūnai mane tiesiog išmetė iš namo.
– Klonio gatvėje praleidote apie porą metų. Keletą kartų iki paties šturmo buvo pasklidusi žinia, kad pareigūnai atvyksta paimti mergaitės. Ar ten budėję žmonės gyveno nuolatinėmis laukimo nuotaikomis?
– Sunku išskirti vieną kokį nors įvykį, o ir pranešimų apie atvyksiančius pareigūnus buvo daug. Klonio gatvėje budėję žmonės puikiai suvokė, kad kada nors ši diena ateis. Didžiuojuosi žmonėmis, kurie nepasitraukė, nepabūgo, palaikė. Daugelį jų vis dar persekioja mūsų vadinamoji teisėtvarka.
– Ar palaikote ryšius su žmonėmis, kurie rinkosi Klonio gatvėje arba išreiškė palaikymą internetu?
Taip, vis dar bendraujame internetu, nesame išsibarstę. Nežinau tokių žmonių, kurie būtų persigalvoję ar pakeitę nuomonę, išskyrus tuos kelis atvejus, kurie vėliau garsiai nuskambėjo. Suprantu ir juos, pačiam teko patirti didelį teisėsaugos pareigūnų spaudimą, žinau, kokiomis priemonėmis jie buvo palaužti.
– Ne kartą esate minėjęs, kad teisėsaugos pareigūnai po Garliavos įvykių ne kartą beldėsi į jūsų duris. Ar dar tenka su jais bendrauti?
– Taip, sulaukiu nemenko jų dėmesio. Praėjusį rugpjūtį mano namuose ir įmonėje buvo atliktos kratos. Jų metu buvo paimti kompiuteriai, kurie būtini įmonės veiklai. Per plauką nebuvo sužlugdytas mano verslas. Gal to ir buvo siekiama? Mano įmonės kompiuteriai yra tiesiogiai sujungti su Muitinės departamentu, tad vos paėmus kompiuterį visi darbai sustoja. Teko aiškintis dėl šios situacijos ir prieš užsienio partnerius. Vienas darbuotojas po ginkluotų pareigūnų vizito išėjo iš darbo, žmogus nenorėjo dirbti streso sąlygomis. Maždaug prieš 10 mėnesių paimtos įrangos kol kas atgauti nepavyko.
Man yra pareikšti tik įtarimai, o štai jau beveik metai, kai nepateikiami kaltinimai. Pats ne kartą kreipiausi į pareigūnus norėdamas paspartinti procesą, bet niekas nepajudėjo. Su prokurore kalbėjau prieš porą savaičių, ji žadėjo nedelsdama man išsiųsti dokumentus, kuriuose būtų surašyti ir kaltinimai, bet tai liko tik žodžiai, tad net šiandien nežinau, kuo esu kaltinamas. Ši nežinomybė yra sunki našta, nes negali žinoti, kada ir kas gali nutikti. Matyt, tokie mūsų pareigūnų darbo metodai. Įtariu, kad mano kompiuterius, laikmenas ir kitus užrašus surinko tik tam, kad rastų, kuo mane galima apkaltinti. Mano kompiuteriuose nėra saugomi jokie karo planai, bet veikiausiai tokiais būdais bandoma išvesti žmogų iš pusiausvyros.
Atėjau kartą į apklausą ir matau sėdintį tokį senučiuką. Klausiu pareigūnų, kam laiko čia šitą žmogų, o man paaiškina, kad čia mano advokatas. Taip ir likau nesupratęs. Klausiu, kam man advokatas, atsako, kad netrukus man bus pareikšti kaltinimai. Tai pareigūnai padarė tik žodžiu. Aš neva esu kaltinamas persekiojimu – ranką prieš širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad to nedariau, net laiko tam neturėčiau.
– Jūsų pavardė mirgėjo istorijose, kuomet kavinėje prie Kauno buvo nufotografuota valstybės saugoma Laimutė Stankūnaitė, pietaujanti su dukra ir apsaugos darbuotojais. Vėliau buvo pradurtos jūsų automobilio padangos. Ar tebejaučiate L. Stankūnaitės šalininkų dėmesį?
Taip, viešojoje erdvėje vis dar esu žeminamas ir šmeižiamas. Dažnai dėl informacijos internete tenka aiškintis partneriams, kolegoms. Sūnui mokykloje nebuvo lengva, jo buvo klausiama, ar tėtis „nepablūdo“. Sūnus net prašė manęs trauktis iš šios istorijos.
– Šiandien niekas nežino, kur yra Neringa Venckienė, taip pat nėra aišku, kokiomis sąlygomis gyvena ir L. Stankūnaitės dukra. Kaip manote, ši istorija rimsta ar laukia netikėta įvykių atomazga?
– Visuomenė dar sužinos tiesą. Neringa nėra pabėgusi, ji išvykusi. Svarbu, kad turėtų laiko pasiruošti kaip žmogus, su kuriuo siekiama susidoroti kaip su žmogumi, sukilusiu prieš sistemą. Net neabejoju, kad po kelerių metų viskas iškils į viešumą, bet tam turi pasikeisti keli aukšti pareigūnai. Įvykių atomazga yra laiko klausimas.
– Sakoma, kad Garliavos byla parodė, jog mūsų visuomenei trūko drąsos pasakyti, kad kažkas yra ne taip ir pan. Kaip manote, ar Garliavos įvykių precedentas prisidės prie to, kad pilietiniai judėjimai Lietuvoje taptų aktyvesni?
– Nemalonu sakyti, bet esu truputį nusivylęs Lietuvos visuomene, nesame ta tauta, kuri už savo teises kovotų atkakliai. Rytų šalyse žmonės labai greitai susitvarko su tokiais reikalais, įvyksta net revoliucijos, o lietuviai tokie nėra.
