Anksčiau turėtą klasikinį kiaulių marą galima prilyginti slogai, tačiau tai, ką turime dabar, galime vadinti tikru maru, teigia Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius. Mėsos pramonės atstovai tvirtina, kad jeigu kiaulių maras įsibėgės, mėsos gamintojai praras eksporto rinkas, o Lietuva patirs milijardinius nuostolius. Apie tai – diskusija laidoje „Dėmesio centre“ su J. Miliumi, „Biovelos“ įmonių grupės vadovu Virginijumi Kantausku ir buvusiu žemės ūkio reikalų ministru, Seimo nariu Kaziu Starkevičiumi.
– Pone Kantauskai, Jūs jau turbūt pajutote pasekmes. Kokios jos?
– Be abejo pasekmes pajutome. Kai tik buvo paskelbta apie kiaulių marą, mašinos išvežimui jau buvo pakrautos ir vėliau sustabdytos. Mūsų gaminių eksportas į Rusiją sustabdytas. Galime išvežti tik septyniasdešimt dviejų laipsnių temperatūroje ir ne mažiau dvidešimt minučių termiškai apdorotus gaminius.
– Jūsų įmonių grupei prarasti Rusijos rinką yra didelis praradimas?
– Mūsų įmonei tai labai svarbus klausimas. Visų pirma, šioje srityje jau turime didelį įdirbį. Taigi mūsų produktų nebuvimas rinkoje reiškia ženklius nuostolius.
– Pone Miliau, Rusija eksportą uždraudė iš visos Europos Sąjungos, nors iš Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos neuždraudė. Neuždraudė iš tų šalių, iš kurių tas kiaulių maras ir atėjo. Tai kas čia yra – politika?
– Visų pirma, mums reikėtų įvertinti, kad ES šalys, komisija nebuvo tinkamai pasiruošusi šiam klausimui. Žinojome tą problemą. Rusijoje maras prasidėjo prieš devynerius metus. Mažai buvo ruoštasi, nors žinojome, kad kasmet maras pajuda per 300–400 kilometrų. Visa Europos Sąjunga per mažai rūpinosi šia problema. Šiandien labai daug apie tą virusą ir nežinome. Žinome patogeniškumą, mokame diagnozuoti, tačiau apie tą pačią šernų, kaip žvėrių, rūšį gerai nežinome: ar jie migruoja, kiek kilometrų į kurią pusę juda. Turėjome ne vieną susitikimą, pokalbių. Rugsėjį, kai dar pirmininkavome ES Tarybai, buvo susirinkę per 300 įvairių ekspertų. Priėmėme šiuo klausimu įvairius dokumentus, tačiau griežtų priemonių, koordinavimo, ko labiausiai ir reikėjo, taip ir nepriimta. Nors, tiesą sakant, Lietuva yra daugiausiai veiksmų prieš marą ėmusis šalis.
– Na taip, visi turbūt matėme, kad kertantieji sieną su Baltarusija buvo specialiai dezinfekuojami. Ir žmonės, ir automobiliai. Bet tai turbūt labiau kosmetinės priemonės. Realios turbūt būtų – pastatyti tinklinę tvorą visu atstumu. Gal tai būtų problemos sprendimas?
– Oficialiai ne kartą esu tai sakęs komisijoje. Kokius penktus kartus minėjau, kad siena labai svarbu. Ji apsaugotų apie 90 proc. gyvulių nuo ligos.
– Pone Starkevičiau, kokio dydžio verslo sritis Lietuvoje yra kiaulininkystė?
– Per metus užauginame maždaug septynis šimtus tūkstančių kiaulių. Prieš keletą metų jų turėjome daugiau, nes į Rusiją eksportuodavome ir gyvas kiaules. Tai yra milžiniškas kiekis. Bet norėčiau pabrėžti ne tik kiaulieną, ši problema jau liečia ir visus kiaulienos gaminius. Taip pat palies ir pašarus. Žemės ūkio sektorius sudaro 15 milijardų viso mūsų šalies eksporto. Žinant tai, kad Europos Sąjungos šalims išvežame 60 proc., o į Rytus – 40 proc. eksportuojamos produkcijos, tai skaičiai susidaro tikrai dideli. Didžiausias pavojus, jei maras pasieks mūsų didžiausias fermas. Pietryčių Lietuvoje neturime tokių didelių fermų, gal prie Marijampolės yra didesnė, bet jei pasieks visas didžiąsias – laukia didelės problemos.
– Pone Kantauskai, piešiant patį niūriausią scenarijų, nuostoliai gali būti milijardiniai, ar ne?
– Be abejo. Į šį klausimą reikia žiūrėti platesniu mastu – ne kelių dienų, o tolimos perspektyvos. Gali žlugti dalis darbo vietų pašarų gamybos ir gyvulių perdirbimo srityse. Taip pat transporto, logistikos nuostoliai. Pačių įmonių patiriami nuostoliai. Viską susumavus, gautųsi liūdni skaičiai. Baimėje gyvena visi – tiek savininkai, turintys kiaulių kompleksą, tiek perdirbimo įmonės.
– Pone Miliau, jeigu trumpai, kokias priemones Lietuva dabar taiko?
– Kai maras tik pasireiškė Baltarusijoje, mes ėmėmės daug priemonių. Turime net 16 postų su Baltarusija. Ten visur buvo pastatytos dezinfekcinės priemonės. Mes vieninteliai Europoje padarėme buferinę zoną 10 km. Gyventojams buvo labai sunku atsisakyti laikyti kiaules. Taip pat informacinė sklaida. Gerai buvo kažkur pastebėta, kad anksčiau turėtas klasikinis kiaulių maras – tik sloga. Dabar turime tikrą ligą, tikrą marą. Dabar, kai maras jau pasireiškė, tai stengiamės sunaikinti pagrindinį židinį – 5000 hektarų mišką Alytaus rajone, kur gyvena daugiausiai šernų. Šiuo metu tame židinyje sunaikinome apie penkiasdešimt šernų. Kai kalbame apie šernų apskaitą, susidariau įspūdį, kad medžiotojai tikrai nežino tikslaus skaičiaus. Jie sakė, kad tame židinyje turime apie šimtą, tačiau mūsų specialistai, kurie stebi teritoriją, suskaičiavo dar mažiausiai šimtą.
– Ar visi buvo apsikrėtę iš tų jau nušautų šernų?
– Ne visi iki vieno. Naujų atvejų, be jau anksčiau fiksuotų kritusių šernų, neradome. Nuolat stebime, tiriame kiaulių ir šernų kraują. Ypač pas gyventojus. Dėl šernų populiacijos mažinimo buvo įvairių nuomonių, kad vienus išnaikinsim, atsiras naujų. Aš esu už natūralią populiaciją. Dabar yra padaryta dirbtina. Šernai praktiškai pasidarę kaip naminės kiaulės, jie šeriami, tu guli miegamajame, per kameras stebi, kiek jų atėjo. Renkamasi, kokį šauti. Tai yra nenormalu. Yra iškreipta visa ekosistema, ir tai nėra gerai.
– Pone Kantauskai, Jūs ne tik verslininkas, bet ir medžiotojas. Pritariate tam, kas daroma su šernų populiacija?
– Aš ne tik medžiotojas, bet turiu ir kiaulių kompleksą. Vis dėlto per didelė populiacija vienoje vietoje visada iššaukia tam tikrą ligą. Jų nebūna, kai populiacija maža ir išsibarsčiusi. Sloguojantis žmogus, būdamas tūkstantinėje minioje, gali užkrėsti tūkstančius kitų. Tas, kuris sirgdamas būna su dešimčia žmonių, užkrėsti gali tik tuos dešimt. Tai reikia turėti omenyje.
– Kas laukia pavasarį, kai atšils orai? Panašu, kad baisu pagalvoti apie galimas pasekmes.
V. Kantauskas: apie pasekmes tikrai sunku galvoti. Tai liečia ir mūsų kiaulių kompleksą, tačiau, kaip verslininkai, patys imamės atitinkamų priemonių. Aš jau daug metų nesu buvęs savo komplekse, nes dažnai važiuoju ir į Rusiją, ir į Baltarusiją. Vengiu pervežti bet kokią ligą. Tikiuosi, kad tos taikomos priemonės, kad ir griežtos, bent dalį teigiamo efekto duos.
K. Starkevičiu: reiktų nepamiršti, kad Rusija ir Baltarusija taiko trijų metų karantiną. Tai reiškia, kad jei pas mus maras išplis, kiaulienos eksportas bus sustabdytas ilgam. Tai iš esmės reiškia rinkų praradimą.
– Pone Miliau, kalbant apie pavasarį, kokios naujos grėsmės ir kokių dar papildomų priemonių galėtume imtis?
–Iš tiesų sunku prognozuoti. Apie virusą daug ko nežinome. Tikimės, kad viską padarėme, juo labiau kad išklausome visas nuomones. Manau, kad šiuo metu padarėme viską, ką galėjome, kiek suprantame. Patarimų duoda ir mokslininkai, ir gamintojai, ir augintojai. Mūsų geografinė situacija yra labai nepalanki. Kaliningrade irgi girdime, kad jau yra miškuose deginami laužai. Mums tikrai trūksta mokslinio pagrindo, ypač Europiniu lygiu, tokių patarimų. Svarbu yra visas priemones koordinuoti kartu su kaimyninėmis valstybėmis.
