Svetimšaliai, atvykę į Ispaniją, neretai nustemba supratę, kokia kultūriškai nevienalytė yra ši šalis. Lėktuvui nusileidus Barselonoje, retas pagalvoja apie beveik neapykantą, tvyrančią tarp „ispanų“ ir katalonų bei Madrido ir Barselonos (nebent atvykėlis – futbolo sirgalius), dar rečiau susimąstome apie galimas istorines paraleles tarp Lietuvos ir Katalonijos.
Šias paraleles pastebi ne tik lietuviai, bet ir katalonai (žinoma, tie, kurie žino, kur yra Lietuva. Kiti, įtariai apžiūrėję pasą ir išsiaiškinę, jog jau senokai esame ES, tik tyliai numykia apie tai, kad tų ES narių tiek daug, jog sunku ir suskaičiuoti...). Maža valstybė kitos šešėlyje, su savo istorija ir kalba, kurią, beje, mėginta uždrausti.
Tai, kad Barselona – kosmopolitiškas miestas, o patys katalonai gerokai paveikti Viduržemio jūros kultūros, lėmė istorija – šias teritorijas maždaug septintame amžiuje prieš Kristų kolonizavo graikai, vėliau čia savo miestus steigė kartaginiečių ir finikiečių pirkliai. Vėliau dabartinės katalonų žemės atiteko Romos imperijai. Provincijos, besidriekiančios nuo Pirėnų iki Kartaginos, centru tapo ir savo pavadinimą jai „paskolino“ Tarraco miestas (dabartinė Taragona). Po krikšto šis miestas tapo arkivyskupijos centru. Todėl šiandien čia atvykę turistai gali išvysti įdomius istorijos ir architektūros derinius, tokius kaip senovinio cirko griuvėsiai su viduryje išlikusiais bažnyčios pamatais – sakoma, kad šioje arenoje buvo nužudytas šventasis, kurio garbei vėliau iškilo ši bažnyčia.
Romos kultūra paliko ryškų įspaudą Katalonijos kultūrai – įdiegtas įstatymų kodeksas, paplito lotynų kalba, įtvirtinta romėniška valdymo struktūra. Žlugus Romos imperijai, Katalonijos žemės atiteko vestgotams, vėliau – arabams. Nuo VIII a. pastaruosius išstūmė frankai, žemių administraciją koncentruodami Barselonos mieste, atkovotoji teritorija pavadinta Barselonos grafyste. XII a. įvyko istorinė unija – Katalonijos valdovui vedus Aragono (dabartinė vakarinė Ispanijos dalis) karalienę, šios šalys susivienijo po Aragono karūna. Tęsėsi šlovinga karinė ekspansija – XV a . Katalonijos-Aragono (nors pasakodami savo istoriją katalonai neretai Aragoną yra linkę pamiršti. Ko, beje, nepamiršta Aragono gyventojai) karalystė prisijungė net Neapolį.
Tačiau išsekinta karo bei epidemijų XV a. karalystė pasirašė dar vieną uniją – Aragono karalius vedė Kastilijos karalienę Izabelę. Ir jei daugeliui ispanų nuo šio laikotarpio su Amerikos atradimu prasideda aukso amžius, neturėdama savo monarchų, prekybai persiorientavus iš Viduržemio jūros į Atlantą, Katalonija skurdo. XVIII a. po karo dėl Ispanijos karūnos ir nesėkmingo mėginimo atsiskirti, regionas galutinai inkorporuotas į Ispanijos valstybę – iš viešojo gyvenimo išstumiama net katalonų kalba.
XIX a. – renesansas tiek katalonų kalbai, tiek kultūrai, tiek ekonomikai. Spartėjant industrializacijai Katalonija tampa turtingiausiu Ispanijos regionu. Šiuo metu vyksta intensyvi imigracija iš kitų Ispanijos vietų, ypač iš pietų. Todėl kai kuriuose miestuose egzistuoja atskiri rajonai, kuriuose kalbama kapota Sevilijos ispanų tarme. Tuo metu Ispanija išgyvena nuosmukį, tad savarankiškai ir turtingai Katalonijai po truputį suteikiama daugiau laisvės. Antroji respublika regionui pažadėjo autonomiją ir per itin trumpą laiką buvo išsirinktas prezidentas bei suformuoti valdymo organai, tačiau pilietinį karą laimėjus frankistams katalonai ne tik neteko autonomijos – buvo uždraustas viešas kalbos vartojimas, imtasi represijų prieš politinį, visuomenės elitą. Dar ir šiandien vyresnio amžiaus žmonės pamena laikus, kuomet savo gimtąja kalba galėdavo pasikalbėti tik paslapčia namuose ar tokiose originaliose vietose kaip darbovietės tualetuose.
Mirus Frankui, Katalonija atgavo turėtas teises, kurias nuosaikiai plėtė. Ispanijai įstojus į ES, būtent šis regionas itin aktyviai propagavo idėją, jog būtina daugiau teisių suteikti regionams. Dabar katalonai turi savo prezidentą, parlamentą, perskirsto didelę dalį savo biudžeto ir derasi su ES. Kas toliau? Žinant posakį, jog geras katalonas nemėgsta ispanų, išvydus, kaip rugsėjo 11 d. (minint ne bokštų dvynių žūtį, o Diadą – dieną, kuomet 1714 m. Barselona pasidavė Ispanijai) mieste pleška Ispanijos vėliavos, bei atsidūrus futbolo stadione, kai „Barca“ lošia prieš Madrido „Realą“ , nejučia pagalvoji - visko gali būti.
Todėl šiandien nenuostabu, su kokiu uolumu katalonai kovoja už „katalonybę“ – ispanų kalba išstumiama tiek iš mokyklų, tiek iš televizijos ir radijo, nemokamai rengiami katalonų kalbos kursai ir netikėtai, ieškantys darbo, priversti ją išmokti. Viena vertus, kasdienėje buityje tai gali erzinti (na kodėl studijuojantys ispaniškai programas gauna katalonų kalba?), kita vertus, kelia susižavėjimą – regis, pasididžiavimo tuo, kas esame, Lietuvoje gerokai trūksta.
O kiekvienam atvykėliui nepakenktų įsidėmėti keletą paprastų frazių. Bent jau todėl, kad čia tai – labai vertinama:
Labas – hola
Ačiū – gràcies
Viso – adéu
Nuotraukos: „News Bridgepix“, „Balsas.lt“
