Pagaliau mūsų šalis atgavo pasitikėjimą savimi ir atstatė prestižą pasaulyje.
Čia kalbu už tuos, kurie lygiai prieš metus rovė plaukus nuo galvos, apraudodami faktą, jog Lietuvos Respublikos prezidentas nedalyvavo Pasaulio ekonomikos forumo kasmetiniame susitikime Davose.
Šįmet jau viskas tvarkoj - tarp dviejų su puse tūkstančio forumo dalyvių galėjai įžiūrėti ir prezidentą.
Mūsų žurnalistai net pranešė apie vieną vertą jų dėmesio dalyką Daviso forume: JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice tenai pasakė, kad šaltasis karas su Rusija – hiperbolizuota nesąmonė, o mūsų prezidentas – kad Rusijoje yra tendencijų, kurios gali vesti į naują šaltąjį karą. Taigi, lyg ir kažkoks nesusikalbėjimas; kaip ir negerai tarp sąjungininkų.
Tuo Davoso forumas ir baigėsi. Mūsų žurnalistams.
Kadangi Davoso forume keturias dienas gausybėje plenarinių ir dar didesniame skaičiuje teminių seminarų diskutavo tie du su puse tūkstančio pasaulio finansų ir verslo banginių, tarptautinių finansinių ir prekybos organizacijų tūzų ir aukštų pareigūnų iš daugybės valstybių, tai temų, žinoma, buvo daugoka. Nuo kovos su skurdu Afrikoje ir taikos Vidurio Rytuose iki energetikos, biokuro, klimato kaitos ir „cunamių“ JAV finansuose.
Bet netruko paaiškėti, kad esminė problema, iškylanti visai pasaulio bendruomenei, yra pasaulio finansų būklė. Tiksliau, problemos pasaulio finansuose po to, kai antrarūšių būsto paskolų krizė JAV gerokai paklibino jos didžiausių investicinių bankų pamatus ir tuo smogė rimtą smūgį savajai ekonomikai bei padarė poveikį kitų šalių verslo ir finansų institucijoms.
Tos negeros būklės pati esmė – pernelyg suvešėjusi ir tapusi stichiška spekuliatyvinė globalinių kreditinių santykių plėtra. Kreditas, įgalinantis nepaprastai paspartinti kaupiamo turto apyvartą ir, tuo būdu, realaus kapitalo ir pajamų didinimą, dabar kai kuriomis savo formomis išsisuko iš priežiūros, o savo mastais kai kur peržengė, kaip atrodo, optimalias ribas. (Beje, specialistai pažymi, kad netgi Bazelio II normatyvai bankų mokumui užtikrinti, dėl kurių susitarė daugelis Europos šalių centrinių bankų – ir kuriuos tik pusiau su bėda įgyvendina, JAV išvis ignoruojami).
„Baigiasi 60 metų trukusi kredito ekspansija, paremta doleriu kaip pasaulio rezervine valiuta,“ paskelbė G.Sorosas, pats jautęsis ir veikęs toje rinkoje kaip žuvis vandeny.
Kaip visada su skolininkais, gelbėtis tenka išparduodant didesnę ar mažesnę dalį „šeimos sidabro“.
Tiek dolerių, kiek reikia reikalams taisyti ir visos JAV finansų sistemos stabilumui išlaikyti, turi tik šalys, kasmet komercinius ryšius su pasauliu užbaigiančios dideliu einamosios sąskaitos perviršiu ir sukaupusios didžiules dolerių atsargas.
Dar neseniai oficialiosios tarptautinių mokėjimo priemonių atsargos buvo laikomos, jas investuojant į trumpalaikius kitų šalių patikimus vertybinius popierius; atsargos turėjo būti likvidžios. Dabar atsirado šalių, kuriose tokių atsargų susikaupė daug daugiau nei reikia šalies tarptautiniam mokumui ir nacionalinės valiutos stabilumui palaikyti. Kinija, Singapūras, Abu Dabi, Norvegija, Rusija sukūrė iš tokių lėšų valstybinius fondus ir ėmė tas lėšas investuoti jau ne į trumpalaikius vertybinius skolos popierius, bet į strategiškai parinktų išsivysčiusių Vakarų šalių ekonomikos sektorių kapitalo nuosavybę (Rusija pradės tai daryti vasario mėnesį). Jau ilgesniam, žinoma, laikotarpiui ir su sėslesniais bei solidesniais tikslais.
Ir štai čia iškyla nauja problema, jau nebe vien finansinė. Viena vertus, tos investicijos leidžia susidoroti su likvidumo ir mokumo problemomis susiūbavusiems JAV finansų gigantams. Vien per pastaruosius 10 mėnesių iš Azijos valstybių turto fondų į JAV bankus įplaukė 75 mlrd. dolerių, šitaip išgelbėdami nesyk beveik skęstančius JAV bankus, nukentėjusius dėl tų antrarūšių būsto paskolų krizės. Tokie JAV investicinio kapitalo milžinai kaip Citigroup ir Merril Lynch kiekvienas gavo po keletą milijardų dolerių reikalams taisyti. Ne už ačiū – tie investicijų bankai turėjo perleisti „geradariams“ atitinkamą savo kapitalo dalį.
Kita gi vertus, tie milijardai dolerių, atkuriantys stabilumą JAV finansų sistemoje (bei įvežami į kitas išsivysčiusias šalis) investuojami nei aklai, nei, kaip atrodo, vien siekiant maksimalios investicijų grąžos. Investicijomis įgyvendinami (arba gali būti įgyvendinami) ir tam tikri strateginiai interesai. Vakarų šalyse yra kas paimti tais milijardais – technologiniai lyderiai, finansų sferos begemotai, komunikacijų ir energetikos objektai, žiniasklaidos ir pramogų korporacijos.
Todėl Davose gan intensyviai buvo kalbama apie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) veiklos tikslų „perrašymą“ ir institucinės struktūros reformą. Taip, visi sutinka, kad TVF turi tobulinti ir prižiūrėti tarptautinio kapitalo judėjimo tvarkingumą ir padorumą. Bet, sako naujieji turtuoliai, mainais už didesnį mūsų valstybinių turto fondų skaidrumą jūs turite suteikti mums daugiau galių TVF. Bus apie ką netrumpai diskutuoti.
Pabaigai – greta finansinių problemų, kurias pasaulis spręs greičiausiai be mūsų, Davose buvo ir mums svarbių dalykų. Čia turiu galvoje pirmiausiai Europos komisijos nario, atsakingo už prekybą, Peterio Mandelsono susitikimą su Rusijos finansų ministru Aleksejum Kudrinu, aptariant numatomą šiais metais Rusijos įstojimą į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Dvišalėse ES derybose su Rusija belikę du spręstini klausimai – Rusijoje pernai įvesti eksporto muitai medienai (Švedijos ir Suomijos interesas) ir Lietuvos diskriminavimas, diferencijuojant krovinių gabenimo geležinkeliais tarifus (kai Rusijos, Kazachstano ir kitų rytinių šalių krovinių vežimas Rusijos teritorija yra pigesnis, jei nukreiptas į Kaliningrado uostą, ir gerokai brangesnis – jei į Klaipėdą). Diskriminavimo panaikinimas (kaip sąlyga įstojant į PPO ar vėliau, kai, Rusijai tapus PPO nare, būtų galima kreiptis į PPO ginčų sprendimo instituciją) atvertų naujas perspektyvas Klaipėdos uostui.
