NASA kosminis zondas MESSENGER Merkurijaus paviršiuje aptiko daugybę keistų įdubų, kurių kilmė kol kas nežinoma.
Iš Merkurijaus orbitos MESSENGER padarytose nuotraukose matyti tūkstančiai specifinių įdubų, išsibarsčiusių skirtinguose planetos paviršiaus regionuose. Jų skersmuo svyruoja nuo 18 metrų iki daugiau nei 1,6 kilometro, o gylis – nuo 18 iki 36 metrų. Niekas nežino, kaip jos atsirado, skelbia „Physorg.com“.
„Šios įdubos mums buvo didžiausias siurprizas, – prisipažino J. Hopkinso universiteto (JAV) Taikomosios fizikos laboratorijos mokslininkas, MESSENGER tyrimų grupės narys Davidas Blewettas. – Merkurijų mes laikėme reliktu, vieta, kurioje jau niekas nesikeičia, išskyrus nuo smūgių atsirandančius kraterius. Tačiau pirminiais duomenimis šios įdubos yra jaunesnės už kraterius, kuriose jos matomos, o tai reiškia, kad Merkurijaus paviršius vis dar formuojasi kažkokiu stebinančiu būdu.“
Aplink Marsą skriejantis NASA zondas „Mars Reconnaissance Orbiter„ panašias įdubas užfiksavo sušalusio anglies dvideginio lede Marso Pietų ašigalio rajone. Nuotraukose šio regiono paviršius atrodo kaip šveicariškas sūris. Tačiau Merkurijuje tokios įdubos atrastos ir akmeningose vietose, dažnai jų vidinė pusė yra šviesesnė ar turi jas juosiančią šviesią dėmę, teigia mokslininkas. „Mes dar niekad ko nors panašaus nesame matę ant akmenuoto paviršiaus“, – pridūrė D. Blewettas.
Jei atsidurtumėte vienoje iš tokių įdubų Merkurijaus paviršiuje, pamatytumėte patekęs į ramią, tykią, tačiau vaiduoklišką vietą, kur virš galvos žiojėja juodas dangus, sakoma pranešime.
„Merkurijuje nėra atmosferos, čia nepučia vėjas, nelyja lietus. Taigi, įdubos negalėjo atsirasti dėl vandens ar vėjo erozijos. Čia turėjo pasidarbuoti kitos jėgos", – sako mokslininkas.
Kadangi Merkurijus yra arčiausiai Saulės skriejanti planeta, jis turi atlaikyti didelį karštį ir ekstremalius „kosminius orus". D. Blewettas mano, jog keistosios įdubos gali būti susiję su tokiu poveikiu.
Pasak jo, dauguma įdubų yra Merkurijaus kraterių viduje esančiose kalvose ar kalnuose. Manoma, kad tokie dariniai atsirado po asteroidų ar kitų dangaus kūnų smūgių: juos suformavo iš planetos gelmės į paviršių iškilusi medžiaga. Staigiai išmesta į paviršių ši medžiaga gali būti nestabili.
„Kai kurie mineralai, pavyzdžiui, turintys sieros ar kitų lakiųjų medžiagų, veikiami didelio karščio, Saulės vėjo ir mikrometeoritų, kasdien smingančių į planetos paviršių, gali lengvai išgaruoti. Išgaravus sierai kiti mineralai uolienoje lieka, bet ji susilpnėja, tampa akyta. Dėl to luitas gali pradėti trupėti kur kas lengviau, o tai savo ruožtu gali skatinti panašių įdubų formavimąsi", – sako D. Blewettas.
Kol kas tai tik prielaida, nors MERCURY tyrimai patvirtino, kad Merkurijaus paviršiuje tikrai yra daug sieros, sakoma pranešime.
