Dvidešimt penkerių Indrė Vaizgėlaitė lipa karjeros laipteliais tokioje srityje, kurią kai kam būtų sunku pavadinti moteriška ar lengvai įsileidžiančia užsieniečius. Tačiau iš Telšių kilusi žemaitė iššūkių nebijo, atrodo, atvirkščiai – ji neniurzga, kai reikia dirbti viršvalandžius, ir pernelyg nepurkštauja, jei koks kolega skeptiškai vertina ją dėl jaunystės. Mergina žino kur link eina ir į nepagrįstus vertinimus dėmesio nekreipia. Londone įsikūrusi lietuvė dirba Britanijos vėjo energijos asociacijoje ir yra atsakinga už mažo galingumo vėjo turbinų industrijos plėtrą. Tačiau nors Indrė ir labai mėgsta savo darbą, su ja kalbėjomės ne tik apie jį.
Indre, pradėkime nuo pradžių – kaip atsidūrei Londone?
Mintis išvykti iš Lietuvos gimė po vienos Amerikoje praleistos vasaros. Kaip ir daugelis smalsių studentų, pagal „Work&Travel“ programą išvykau pasižvalgyti po pasaulį bei šiek tiek padirbėti svečioj šaly. Keturi mėnesiai – labai trumpas laikotarpis, tačiau jis man turėjo daugiau įtakos nei galėjau numatyti. Sugrįžus į Lietuvą pasidarė ankštoka ir ėmė persekioti mintis, kad bus labai sunku įgyvendinti savo norus, ypač siekti sėkmingos karjeros pasirinktame sektoriuje. Tad pabaigusi universitetą patraukiau į Londoną studijuoti magistrantūros studijų aplinkosaugos srityje. Londonas man pasirodė ta vieta, kur norėčiau įleisti šaknis, tačiau vėl smalsumo vedama po studijų atsidūriau Briuselyje. Šis miestas – be galo patraukli vieta jaunam profesionalui, bet pasibaigus stažuotei vis dėlto nutariau grįžti į Londoną. Žaviuosi Londonu kaip miestu, jo kosmopolitiškumu, bet labiausiai patinka tai, kad Londonas suteikia galimybių saviraiškai bet kurioje srityje. Šiuo metu jaučiuosi „savo vietoje savu laiku“, tad, manau, bent jau kurį laiką liksiu čia.
Dirbi lobiste vėjo jėgainių gaminamos elektros energijos srityje. Papasakok apie savo darbą daugiau.
Esu atsakinga už mažo galingumo vėjo turbinų industrijos plėtrą JK bei užsienio šalyse. Trumpai tariant, darome viską, kad mūsų industrija sėkmingai vystytųsi ir klestėtų. Darbas atsakingas ir intensyvus, tačiau suteikiantis didelio pasitenkinimo bei galimybių nuolat tobulėti. Labai patinka tai, jog nėra monotonijos – vieną dieną vedi seminarą, kitą – rašai straipsnį laikraščiui ar su valdžios atstovais diskutuoji apie naujus įstatymus, turėsiančius įtakos šiam sektoriui.
Kaip įrodai, kad esi verta dirbti šį darbą?
Mano pareigos reikalauja ne tik gerai žinoti įstatymus bei teisinius aspektus, bet ir išmanyti techninę šios industrijos pusę. Dažnai aplanko mintis, kad inžinerinis išsilavinimas šiame darbe labai praverstų. Tenka padirbėti ir iki vėlyvo vakaro, o kartais ir savaitgalį paaukoti, tačiau tai daugiausia dėl to, kad dirbu dar neseniai, tad tenka daug ko pasimokyti.
Kaip mūsų skaitytojams paaiškintum, kodėl verta statyti vėjo jėgaines?
Pirmiausia, vėjo energijos šaltinis yra neišsenkamas ir gaunamas „už dyką“. Be abejo, kainuoja įrengimas ir kasmetinė priežiūra, bet pradinės investicijos greitai atsiperka. Verta paminėti, kad sausumos vėjo jėgainės yra labiausiai pažengusi atsinaujinančių energijos šaltinių technologija, todėl ji pigiausia. Naudojant vėjo energiją elektros produkcijai, „nešvaraus“ iškastinio kuro eksploatacija sumažėja, tokiu būdu mažinama oro tarša. Svarbu pabrėžti ir tai, kad naudojant vėjo energiją sumažėja poreikis importuoti energiją iš kaimyninių valstybių. Galiausiai, eksploatuojant naujas energetikos rūšis sukuriama naujų darbo vietų ir skatinama ekonominė veikla. Trumpai tariant, vėjo energija yra pigi, nesibaigianti, neteršianti oro energetikos rūšis, skatinanti ekonomikos plėtrą.
Ar galėtum pasaulio arba Europos kontekste palyginti Lietuvą ir JK – kaip mes atrodome kalbant apie vėjo jėgaines? Kokios šalys šioje srityje yra lyderės?
Vokietija, Danija ir Ispanija šiuo metu vėjo energijos gamina daugiausia. Tačiau turint omenyje mūsų šalies ekonominį klimatą, manau, Lietuva daro pažangą šioje srityje. Tuo tarpu JK, turėdama tiek finansinių, tiek vėjo išteklių – ji yra viena labiausiai vėjuotų valstybių Europoje – tik pastaraisiais metais susigriebė investuoti į vėjo energiją. Taip nutiko dėl to, kad JK ilgai mėgavosi pigiais ir lengvai prieinamais iškastiniais energijos šaltiniais iš Šiaurės jūros. Tik Europos Sąjungai įsipareigojus, kad 15 proc. visos sunaudojamos energijos turi būti išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių, JK sparčiu tempu ėmė statyti vėjo jėgaines tiek jūroje, tiek sausumoje.
Tačiau kalbant apie mažesnio galingumo, t. y. iki 50 kW vėjo turbinas, JK nusileidžia tik JAV. Visos didelės vėjo jėgainės, statomos JK, yra importuojamos, tuo tarpu apie 70 proc. visų JK įrengtų mažo galingumo turbinų yra pagaminama pačioje JK. Dėl to labai smagu dirbti industrijoje, kuri, nors, galima sakyti, dar tebesivystanti, šioje šalyje turi didžiulį potencialą.
Darbo reikalais daug keliauji po JK. Kokį įspūdį susidarei apie skirtingus šios šalies regionus, ten gyvenančius žmones?
Taip, iš tiesų darbo reikalais būnu ir didžiuosiuose miestuose, ir mažesniuose miesteliuose. Dažniausiai teka lankytis Škotijoje. Spėjau jau ne tik prie kitokio akcento priprasti, bet ir škotiškų šokių pramokti! Visi škotai, su kuriais teko bendrauti, netgi ir svarbias pareigas užimantys asmenys, labai draugiški, kalbūs ir turi gerą humoro jausmą. Kartą viešint Škotijoje kolegė man pasiskundė palikusi namie kontaktinių lęšių skystį. Tai nugirdęs taksi vairuotojas iš karto pasiūlė savąjį, kurį tądien buvo nusipirkęs. Abi, Londono savanaudiškumo užgrūdintos, buvome labai nustebintos.
Tuo tarpu anglai man atrodo labiau įsitempę, nuolat besistengiantys pasirodyti esą geresni už kitus. Tad bendraudama stengiuosi ir aš paslėpti savo lietuvišką kuklumą.
Jungtinės Karalystės gamta labai graži, bet ypač sužavėjo Škotija – savo kalvomis, nusėtomis avelėmis, stačiais šlaitais į jūrą ir iš tolo matomais kalnais. Atsiradus progai, sausesniu metų laiku norėčiau po Škotiją pakeliauti daugiau.
Nepagalvoji, kad savo patirtį ateityje galėtum pritaikyti Lietuvoje? Arba bent jau dirbdama bendruose su Lietuva projektuose?
Be abejo, įgytą patirtį galėčiau panaudoti Lietuvoje, ypač tuomet, kai Lietuva nuspręs žengti gamybos, o ne paslaugų tiekimo keliu. Tikiuosi, kad ateityje atsiras galimybių dirbti projektuose su Lietuvos įmonėmis.
Ar savo gyvenimą galėtum pavadinti svajonės išsipildymu? Mergina iš nedidelės šalies nedidelio miestelio sukinėjasi vienoje svarbiausių pasaulio valstybių ir dirba įdomų ir atsakingą darbą?
Tikriausia, taip. Visada svajojau apie darbą, kuris teiktų malonumą ir kur galėčiau prisidėti prie kažkokio pokyčio. Tą šiuo metu ir darau – mano darbas yra skatinti vėjo energijos naudojimą, siekiant pakeisti tai, kaip šiuo metu energija yra pagaminama ir sunaudojama Jungtinėje Karalystėje.
O kuo užsiimi, kai nedirbi?
Laisvalaikį stengiuosi praleisti įdomiai: apsilankyti parodoje, operoje ar balete, susitikti su draugais, o kartais tiesiog paklaidžioti po Londoną ir atrasti dar neaplankytų vietų. Mėgstu „Curzon“ kino teatrą, kur rodomi europietiški, o ne tuštoki holivudiniai filmai. Londone veiklos tikrai netrūksta, tačiau kartais norisi trumpam pabėgti. Tad būna, kad savaitgaliui išvykstu pasižvalgyti po kitus Europos miestus, kartu aplankau plačiai išsibarsčiusius draugus. Labai mėgstu keliauti ir pasitaikius progai patraukiu į tolimesnį ir egzotiškesnį kraštą.
Jungtinėje Karalystėje, ypač Londone, gyvena nemažai lietuvių. Ar palaikai ryšius su jais? Gal labiau bendrauji su bičiuliais britais ar atvykėliais iš kitų šalių?
Atvykusi į Londoną nepuoliau stačia galva ieškoti tautiečių, nes norėjau kuo greičiau patobulinti anglų kalbą bei pažinti kitas kultūras, kurių Londone mirgėte mirga. Turiu pripažinti, kad artimų draugų britų neturiu, draugų rate visi atvykėliai, kaip ir aš. Manau, kai esi vienas svečioje šalyje, tai natūralu, kad greičiausiai susidraugauji su tokiais pat draugijos ieškančiais ekspatriantais. Universitete sutikau dvi šaunias paneles iš Lietuvos, su jomis mielai leidžiu laiką. Nors iki šiol nuo lietuviškos veiklos Londone buvau visiškai atsiribojusi, pamažu imu vis labiau domėtis lietuvių bendruomenėmis Londone ir jau artimiausiu metu bandysiu įsitraukti į jų veiklą.
