Tą pirmadienį, kai Kelmės rajone krito gegužės sniegas, pūtė žvarbus vėjas ir spaudė šaltis, į Grinių kaimo gyventojų Reginos ir Algio Špukų namus pasibeldė trys paauglės. Avėjo guminėmis šlepetėmis. Pėsčios per šlabdribą sukorusios apie trisdešimt kilometrų, pamėlusios, drebančios nuo šalčio mergaitės ieškojo užuovėjos ir šilumos.Geri žmonės sušildė
Regina ir Algimantas Špukai nedvejodami įsileido mergaites į savo namus. Moteris padžiovė šlapius atvykėlių drabužius, davė šiltas kojines. Pavaišino ką tik išvirtais cepelinais. Priglaudė ir pašėrė jų atsivestą šunelį. Mergaitės tvirtino jį radusios pamestą pakelėje.
Paauglės neslėpė, jog pabėgusios iš Švėkšnos sanatorinės mokyklos. Ten gydomi ir mokomi vaikai su elgesio ir emocijų sutrikimais. Tik tvirtino sanatorijoje sanatorijos neradusios. Jų nesupranta, o kartais ir skaudžiai baudžia. Vidurnaktį gali sumušti iš kitų kambarių atėję vaikai.
Vakarais mergaitės pasakojo turinčios gerti raminamuosius vaistus. Jei nusikalsta, uždaromos į izoliatorių. Nenorinčios ten grįžti. Geriau jau tegu veža į koloniją.
Nežinodami, kaip toliau padėti paauglėms, Špukai kreipėsi į rajono Tarybos narį Petrą Beresnevičių ir į redakciją.
Sulaužyti likimai
Sulaukusios suaugusiųjų dėmesio paauglės „Šiaulių krašto“ žurnalistei atvirai pasakojo savo likimus ir pabėgimo istoriją. Penkiolikmetė ir keturiolikmetė anksčiau gyvenusios vaikų namuose. Trylikametė turi mamą. Tačiau savo namuose leidžia tik atostogas.
Iš sanatorinės mokyklos — internato pabėgusios penktadienį. Išėjusios į parką pasivaikščioti. Užtrukusios. Po to bijojusios grįžti.
Nusprendė bėgti. Penktadienis buvo šiltas. Vaikščiojo su guminėmis šlepetėmis. Pabėgo taip kaip stovi. Ėjo pėsčios. Stabdė pakeleivingas mašinas.
Klajojo visą savaitgalį. Kai oras atšalo, pradėjo snigti, patraukė link Kryžkalnio. Netoli Kryžkalnio gyvena vienos mergaičių močiutė. Tikėjosi ten rasti prieglobstį.
Tačiau močiutė mergaites išvariusi. „ “Virė valgyti. Bet mums nedavė,“ — atsidūsta nelaiminga paauglė.
Šilumos ilgesys
Ieškome kas priglaustų pabėgėles. Kelmės rajono savivaldybės Vaiko teisių skyriaus vedėja Genė Jurgilienė telefonu pataria nedelsiant skambinti į policiją. Mergaitės pabėgusios nuo penktadienio vakaro. Gal mokykla jų ieško?
Paauglės susižvalgo. Maldauja, kad bent šį vakarą neišvežtume atgal į Švėkšną. Jeigu reikės grįžti, susipjaustys rankas.
Viena paauglių patraukia megztuko rankovę. Visa ranka iki alkūnės išvagota senų randų ir šviežių įpjovų. Mergaitė sako, jog sanatorinėje mokykloje taip protestuojančios.
Susisiekiame su Tytuvėnų jaunimo mokyklos socialine pedagoge Liuda Adomavičiene. Gal mergaites būtų galima perkelti į šitą mokyklą?
Paauglės apsidžiaugia. Akyse įsižiebia viltis. Mokykla mielai jas priimtų. Tačiau paaiškėja, jog procesas užtruktų ilgai. Vis tiek tektų dar bent kuriam laikui grįžti į Švėkšną, baigti gydymą, paskui gauti nukreipimus į Jaunimo mokyklą.
„Norėčiau nakvoti pas tą dėdę,“ — rodo į Tarybos narį Petrą Beresnevičių viena mergaičių. Dėdė nieko prieš. Ištiestų sofą prie televizoriaus. Tačiau baiminasi, kad bus ne taip suprastas.
Viena mergaičių prisimena kažkada buvusi Kelmės policijoje. „Buvo vienas labai geras policininkas. Pavaišino arbata. Valgėm sausainius. Norėčiau jį pamatyti. Norėčiau pabūti pas tą policininką,“ — atvirai dėsto svajones.
Tačiau Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pasirūpina, kad vėlų vakarą mergaites priglaustų Vijurkų globos namuose.
„Be šuns niekur nevažiuosim, “ — pareiškia paauglės tarpduryje pasirodžiusiems policininkams. Šie sutinka į automobilį priimti ir šunelį. Kartu su mergaitėmis keturkojį jų draugą priglaudžia, pamaitina ir Vijurkų vaikų globos namų darbuotojai.
Sudėtingų vaikų per daug
Kitos dienos rytą su mergaitėmis susitinkame Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų kabinete Kelmėje. Po kurio laiko vežtis mergaičių atvyksta Švėkšnos sanatorinės mokyklos autobusiukas.
Savivaldybės kabinete vyksta nelengvas pokalbis. Su vairuotoju atvykusi direktorės pavaduotoja tvirtina, jog vaikai neturėtų skųstis sanatorine mokykla.
Vaikams taikoma muzikos ir gamtos terapija. Jie gali naudotis sūkurinėmis voniomis. Jei susinervina, nusiraminti gali izoliatoriuje. Juos konsultuoja gydytojas, psichologai. Netrukus mokykla gaus europinių lėšų — įsteigs dar vieną tokį centrą.
Pasak pedagogės, problema yra patys vaikai. Jie — labai sudėtingi. Siunčiami iš visos Lietuvos. Nes tokia mokykla yra vienintelė šalyje. Mokykloje jų galėtų būti apie 60. O yra per šimtą.
Į Kelmės rajoną atklydusios mergaitės bėgdavusios ir iš vaikų globos bei iš tėvų namų. Visi sanatorinėje mokykloje gyvenantys vaikai čia nukreipiami medikų komisijos. Jie čia gydosi elgesio ir emocinius sutrikimus. Vienas iš sutrikimo simptomų, pasak pedagogės, — melavimas.
Galią parodė ir vairuotojas
Mergaitės direktorės pavaduotojai į akis sako apie šiurkštų kai kurių pedagogų ir bendraamžių elgesį. Pedagogė paaugles tikina, jog auklėtojos taip elgiasi iš motiniškų paskatų, norėdamos vaikams gero.
Paklausta, ar tikrai vaikai girdomi raminančiais vaistais, direktoriaus pavaduotoja tvirtina, jog vaistus paskiria gydytojas.
Ar pasiseka išgydyti? O gal ten ruošiamas kontingentas Švėkšnos psichiatrijos ligoninei?
„Yra tokių, kuriuos išgydė,“ — tvirtina pedagogė. Tačiau priduria, jog ne vienas, kai suauga, patenka į Švėkšnos ar kitas psichiatrijos ligonines. Dar kiti — į kalėjimus.
Sanatorinei mokyklai priklausančios paauglės turi paklusti ir grįžti atgal į Švėkšną.
Artimųjų neturinti keturiolikmetė prie krūtinės glaudžia šunelį. Tačiau vairuotojas griežtu tonu sudrausmina — šuns į autobusiuką nepriims. Tik įsikišus Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai Genei Jurgilienei ir Tarybos nariui Petrui Beresnevičiui, mergaitės į autobusiuką priimamos su šuneliu.
Jas lydėsianti pedagogė patikina, jog mokinėms bus viskas gerai. Parvežtos jos bus išmaudytos, perrengtos, nuvestos į Sveikatos priežiūros skyrių, bendraus su psichologe ir socialine pedagoge.
Mama džiaugiasi mokykla
Praėjus kelioms valandoms po mergaičių išvykimo, į redakciją paskambino vienos jų mama.
„Netikėkit, ką tos mergaitės pasakojo, — sakė. — Džiaugiuosi, kad yra tokia mokykla. Ten moko, prižiūri ir gydo vaikus. Ir už nieką nereikia mokėti. Pati nepajėgiau susitvarkyti su dukra. Ji sako: „Mamyte, aš noriu būti gera. Bet man neišeina.“
Paklausta, ar dažnai mergaitę parsiveža namo, moteris tvirtino, jog per atostogas. Brangiai kainuoja. Tenka samdytis automobilį.„
Ar motina matė supjaustytas savo dukros rankas? Matė. Mergaitė iš kitų išmoko.
Mama prisistačiusi moteris pripažįsta, jog dukra išmoko ir daugiau blogų dalykų.
Kyla klausimas — kur blogos įtakos daugiau. Namuose? Ar toje mokykloje, kur koncentruojasi per šimtas vaikų su įvairiausiais nukrypimais?
„Nenorėjau savo dukros išvežti. Bet neturėjau kitos išeities — tokia realybė,“ — sakė motina.
Mylėti tokius, kokie yra
Kelmės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Genė Jurgilienė „Šiaulių kraštui“ teigė, jog iš Švėkšnos sanatorinės mokyklos vaikų į Kelmės rajoną yra atklydę ir anksčiau. Mokyklą yra tikrinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Tai rodo, jog ne viskas ten gerai.
„Penktadienį mergaičių jau nebuvo internate. O policija nieko nežinojo, — stebėjosi Genė Jurgilienė. — Jos patiklios. Glaudžiasi prie bet ko. Beklaidžiojančias galėjo kas nors nuskriausti, netgi parduoti. Norėdama pranešti apie atsiradusias mokines mokyklai ieškojau telefonų internete. Ten radau tik laidinį direktorės telefono numerį. Niekas neatsakė. O mums pasirūpinti kitų rajonų vaikais kyla problemų. Globos namai laikinai apgyvendina tik savo rajono vaikus, paimtus iš šeimų, kai ten susidaro netinkamos sąlygos.“
Genę Jurgilienę nustebino ir tai, kad net vairuotojas išdrįso šiurkščiai kalbėti su mergaitėmis.
„Suprantu pedagogus, tos mokyklos kontingentas — sunkus, toliau savo mintis dėstė vaiko teisių skyriaus vedeėja. — Ten turi dirbti labai atsidavę žmonės. Ir mylėti tuos vaikus tokius, kokie jie yra. Vaikams su emociniais sutrikimais ypač reikalinga meilė, šiluma, globa, supratimas. Tai likimo nuskriausti vaikai, neturintys, kas juos apgintų. Sužeistos širdys. Nemylimi jie dar labiau apauga spygliais. O spygliuotus juos visuomenė dar labiau atmeta.“
Šilutės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Indra Pranaitienė „Šiaulių kraštui“ tvirtino, jog problemos Švėkšnos sanatorinėje mokykloje kartojasi. Viena dažniausių — vaikų bėgimas. Ir tai nėra vien vaikų problema. Galbūt kaltas mokyklos mikroklimatas?
Vaiko teisių skyriaus specialistai lankėsi mokykloje. Buvo sutarta, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos dar kartą susitiks su mokyklos pedagogais, pažiūrės, kaip jaučiasi neseniai pabėgusios paauglės. Tačiau mokyklos iniciatyva susitikimas buvo atidėtas.
Regina Musneckienė
