Atėmus Drąsiaus Kedžio dukrelę iš globėjos Neringos Venckienės ir jos senelių Kedžių namų, o įpykusiai miniai patraukus protestuoti į aikštes ir gatves, dėl savo paties ir artimųjų saugumo sunerimo ir prieš kurį laiką padėjęs saugoti mergaitę Vitalijus Keršis.
– Dabar dar neramiau. Dėl savęs aš nebijau, bet bijau dėl savo artimųjų gyvybės, – sako V. Keršis. – Nebijočiau, jei nepažinočiau tos šeimos ir minios, stovinčios už jos, jei nežinočiau, kiek mįslingų mirčių yra susiję su Klonio gatve. Nebijočiau, jei ant mano galvos nesipiltų purvai per visą žiniasklaidą ir internete, jei nežinočiau, kad mane seka. O dabar, pajutę, kad slysta žemė iš po kojų, gali griebtis nenuspėjamų veiksmų.
Man juoką kelia jų verkšlenimas, kokie jie esą nuskriausti, kaip Keršis su Kuprevičiumi juos šmeižia. Neva mes gauname atlyginimus už interviu, už pasirodymus laidose, man neva nuomojamas butas, aš saugumietis ir pan. Na, pagal jų kalbas aš mažų mažiausiai turėčiau būti vos ne milijonierius.
Arba dar. Visokiais būdais bando mane izoliuoti nuo draugų, nuo visuomenės – ko gero, kad aš nebežinočiau, ką daryti. Jų atstovai važinėja pas mano draugus, pasakoja apie mane visokias nesąmones. Visa laimė, kad draugai ir yra draugai.
Bandydama išsukti savo uodegą, ši šeima griebiasi bet kokių priemonių, nesiskaito su niekuo – žmogų gali ne tik apdergti, bet ir sužlugdyti. Ir jiems nė motais, nes prisidengia šventu „pedofilų gaudymu“. Tačiau ar taip gali būti teisinėje valstybėje?..
– Jūs įsitikinęs, kad esate sekamas. Ar kreipėtės į policiją, kad patruliai bent dažniau pasisukiotų prie jūsų namų?
– Deja, mūsų teisėsauga tokia neįgali, tokia palaida bala, kad net graudu žiūrėti.
Niekam neįdomu, kad mane seka, persekioja. Kiek kartų kreipiausi, bet pareigūnai tam neturi laiko. Man nereikia, kad mane saugotų nuolat, tačiau esu davęs nepalankius parodymus keliose bylose, užpiltas grasinimais viešojoje erdvėje, tad gal nors retkarčiais – kai važiuoju į policiją ar teismą – galėtų mane pasaugoti.
Parašiau pareiškimą, jog turiu duomenų, kad mane seka, domisi įvairiais mano biografijos faktais, skelbia juos internete, kad po langais paliktos žymės, pritepliota, kad grasina susidoroti. Po ilgo laukimo pagaliau gavau atsakymą, kad mano pasakojimai nereikšmingi ir apsaugos nebus. Na, girdi, nebent patruliuojantys policininkai dažniau prasuks pro mano gyvenamąją vietą. Tačiau ar nors kartą prasuko? Kartą specialiai kviečiausi, ir vis vien nevažiavo.
– O dėl šmeižto ar kreipėtės į teisėsaugą?
– Kol kas ne. Ketinau, bet bylinėtis neturiu tiek pinigų, kiek prašo advokatai. Jie tvirtina, jog visiškai netrykšta džiaugsmu imtis mano reikalų, nes bijo. Visi puikiai žino, su kuo teks susidurti – bus ne tik išnarstyti po kaulelį, bet ir aplieti purvu, po kurio ilgai teks įrodinėti, kad esi ne kupranugaris. Galiu drąsiai teigti, jog mūsų teisėsauga bejėgė susitvarkyti su visokiais klanais ir klaneliais, apginti žmogų, kai jį šmeižia arba juo manipuliuoja nusikaltėliai.
O vienam be advokato – niekaip, iš karto „suvalgytų“. Juk puikiai matome, kas darosi: skundus atmetinėja iki begalybės, privalai pateikti krūvas pažymų ir t. t. Patys advokatai sako: „Tu nežinai, kokį širšių lizdą pajudinai, dar ir kulkos ten gali skraidyti“.
Kita vertus, kol nesibaigusi pedofilijos byla, kol didžiulę įtaką daro teisėja ir jos giminės, advokatai mano, kad mano skundas būtų mėtomas kaip ta karšta bulvė, kol pagaliau gaučiau neskundžiamą išvadą, jog nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, atseit nėra nusikaltimo sudėties. O aš neturiu pinigų, kad galėčiau užpilti pinigais advokatus, televizijos laidas, laikraščius.
– Tai gal jūs pykstate ant teisėsaugos, kad Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius jus vis dar tampo po teismus?
– Prokuroras tik dar kartą įrodo, kokia supuvusi mūsų teisėsauga. Juk bausmę aš jau atlikau – atsėdėjau 30 parų areštą už pareigūno įžeidimą, nors tikrai prokuroro J. Lauciaus neįžeidžiau. Vardan šventos ramybės atlikau bausmę. Tuo labiau, kaip žinote, ir apskųsti nuosprendžio negalėjau, kadangi „mano draugė“ Neringa neteisingai surašė skundus.
Paskirtą bausmę atlikau, bet prokurorui pasirodė maža – jis parašė kasacinį skundą, jog mane dar reikėtų nuteisti ir už trukdymą atlikti pareigas. Aukščiausiasis Teismas iš dalies patenkino J. Lauciaus kasacinį skundą ir nurodė bylą nagrinėti iš naujo.
Prokuroras teigė, kad aš 2010 metų liepos 20 dieną Vilniaus apygardos teisme įžeidinėjau jį, grasinau jo mažametei dukrai, ir tai girdėdamas jis negalėjo tinkamai atlikti savo pareigų. Tačiau pirmosios instancijos teismas nerado įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų ar paneigtų, kad aš tokią nusikalstamą veiką padariau. Yra užfiksuotos ekspertų išvados, yra įrašas, nors ir prastos kokybės, kad aš nebuvau priėjęs prie prokuroro ir negrasinau jam. O ir girdisi tame įraše ne mano, o moteriškas balsas. Byloje nėra liudininkų, kurie būtų matę ar girdėję tai, ką teigia J. Laucius. Ir iš teismo salės aš išėjau visai pro kitą pusę – palei sieną, ir su prokuroru nebuvau susitikęs.
Ir dar – ar prokurorai neturi rimtų bylų, kad gaišta su manimi? Man atrodo, kad šiuo atveju bandoma pridengti ar pateisinti savo darbo broką. Dar pirmosios instancijos teisme J. Laucius pripažino, kad generalinis prokuroras jam liepė nusišalinti nuo Eglės Kusaitės bylos. Manau, jog taip buvo išreikštas nepasitikėjimas juo kaip pareigūnu. Taigi, norėdamas pateisinti savo darbo broką, jis ir tampo mane po teismus – neva aš trukdęs jam gerai atlikti pareigas. Žodžiu, ieško atpirkimo ožio, kad galėtų pateisinti savo nesugebėjimą dirbti. Tad apie kokį teisingumą mes kalbame, jei puvimas teisėsaugos struktūrose vyksta nuo viršaus...
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Aurelija Žutautienė
