Hansui Stuckui atvykus į „Auto-Union“ dirbtuves, jis išvydo ne tik naują kolektyvą, bet ir rūsčiai atrodantį inžinierių, kuris savo kolegoms bandė išsiaiškinti, kodėl variklis turi būti montuojamas ne šalia priekinės, bet galinės ašies. Antakius suraukęs ir savo sprendimų nekvestionuojantis inžinierius buvo, dabar jau garsusis, Ferdinandas Porsche.
Būtent naujoviški ir neįprasti Ferdinando Porsche sprendimai leido „Auto-Union“ ir Hansui Stuckui dominuoti įvairiose „Grand Prix“ varžybose. 1934 ir 1935 metais Hansas Stuckas iškovojo eilę pergalių, kurios tik sustiprino ryšį tarp jo ir „Auto-Union“ komandos vadovų. Vis dėlto, nepaisant aukštų pasiekimų, Hansas Stuckas visuomet didesnį dėmesį skyrė norėdamas išlaikyti tarpusavio ryšį su sumaniuoju Ferdinandu Porsche. Net ir tada, kai „Porsche“ įkūrėjas perėjo į „Daimler“ koncerną.
Netikėtai užsimezgusi draugystė, 1937-ųjų pabaigoje, pasiekė savo piką. Įžymusis lenktynininkas susitiko su Ferdinandu Porsche ir pasiūlė jam sukurti pribloškiantį, analogų pasaulyje neturintį automobilį, kuris galėtų pasiekti 600 km/val. ar didesnį greitį. Nors abu savo amato specialistai atstovo dviejų skirtingų kompanijų interesus, Hanso Stucko idėja labai greitai susidomėjo „Daimler“ koncerno vadovai, kurie per rekordiškai trumpą laiko tarpą palaimino ambicingiausią to laikmečio projektą.
Įspūdingo pajėgumo širdis
Automobilio autoriai norėdami pagerinti greičio rekordą, didžiulį dėmesį skyrė ne tik įspūdingai kėbulo aerodinamikai. Prie automobilio dirbę inžinieriai norėdami sukurti patį greičiausią pasaulio automobilį, iš milžiniško „Daimler“ koncerno atsarginių detalių sandėlio išsivežė milžinišką, griausmingą ir beprotiškai galingą – „Daimler DB 603“ variklį. Variklį, prie kurio kūrimo prisidėjo įžymusis Ferdinandas Porsche.
Tai buvo 44,5 litro darbinio tūrio, 12 cilindrų, V formos variklis, kuris prototipo formoje, gebėdavo išvystyti nuo 1500 iki neįtikėtinų – 3854 arklio galių, bet įspūdingo pajėgumo variklis nebuvo didžiausias projekto autorių iššūkis. Didžiausią galvos skausmą kėlė projekto sudėtingumas.
Inžinieriai turėjo sukurti automobilį, kuriame tilptų 3042 arklio galias išvystantis variklis, galintis priversti vokišką ratuotį pasiekti ne mažesnį nei 750 km/val. greitį.
Kuomet automobilis pasiekė paskutinę fazę, „T80“ buvo daugiau nei 8 metrų ilgio, turėjo net tris ašis iš kurių dvi buvo varomos ir svėrė daugiau kaip 2,7 tonos.
Galutinis projektas turėjo neįtikėtinai aerodinamišką kėbulą, su uždara kabina, pailga uodega ir nedideliais sparneliais, kurie, teoriškai, turėjo užtikrinti nepriekaištingą stabilumo važiuojat protu sunkiai suvokiamais greičiais.
Planas neišdegė
Rekordiškai greitas automobilis buvo konstruojamas ne tik dėl didžiulių Ferdinando Piecho ir Hanso Stucko ambicijų. Šį projektą labai stipriai palaikė tuometinis Vokietijos lyderis – Adolfas Hitleris. Jis šio projekto finansavimui skyrė milžiniškas sumas ir tikėjosi, jog „Mercedes Benz T80“ galėtų būti panaudotas propagandiniams tikslams.
Pagal pirminį planą, už automobilio vairo sėdęs Hansas Stuckas, turėjo įveikti maždaug 10 kilometrų atkarpą, kurioje lenktynininkas turėjo iš „Mercedes Benz T80“ išspausti maksimumą.
Daugiau nei 700 km/val. greitį, teoriškai, galėjęs pasiekti automobilis į uždarytą Voketijos autobano atkarpą turėjo išriedėti 1940 metų, sausį, bet visus planus sujaukė 1939 metų rugsėjo pirmąją prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas.
„Mercedes-Benz T80“ techninės charakteristikos:
- Automobilio svoris – 2896 kilogramai
- Variklio išvystoma galia – 3042 AG
- Variklio tūris – 44,5 litro
- Automobilio ilgis – 8,12 metro
- Automobilio plotis (su sparnais) – 3,2 metro
- Automobilio aukštis – 1,24 metro
- Maksimalus (teorinis) greitis – 550-750 km/val.
GALERIJA
