Mokslininkai pasiūlė naują Mėnulio susidarymo teoriją: jis esą atsirado po Žemėje susidariusio georeaktoriaus sprogimo.
Pagal pripažintą Mėnulio kilmės teoriją, vadinamą milžiniško smūgio hipoteze, ankstyvojo Saulės sistemos formavimosi metu į Žemę rėžėsi milžiniškas dangaus kūnas, perskėlęs planetą į dvi skirtingo dydžio dalis. Mažesnioji ilgainiui virto Mėnuliu, rašo „Technology Review“.
Remiantis tiksliausiais tokio proceso modeliavimais, teigiama, kad apie 80 proc. visos Mėnulio medžiagos sudaro nežinomo dangaus kūno liekanos, o apie 20 proc. – Žemės uolienos.
Tačiau tokia išvada neatitinka Mėnulio grunto tyrimų rezultatų: Žemės ir Mėnulio medžiagos izotopų sudėtis beveik identiška. Tiesa, yra hipotezių, aiškinančių lengvųjų elementų izotopų santykio panašumą, tačiau sunkiųjų elementų – chromo, neodimio, volframo – atveju jos netinka.
Yra ir dar viena izotopų sudėties panašumą aiškinanti hipotezė, teigianti, kad Žemė ir Mėnulis susiformavo iš greitai besisukančio išsilydžiusių uolienų „gniužulo“. Jis sukosi taip greitai, kad sunkio jėga vos pajėgė atsverti išcentrinę. Tokiu atveju bet koks smarkesnis smūgis į besiformuojančią planetą galėjo išsviesti į kosmosą atplyšusią uolienų „gniužulo“ dalį. Esą būtent taip Žemės orbitoje atsirado Mėnulis.
Dabar Nyderlandų mokslininkai Robas de Meijeras iš Western Cape universiteto ir jo kolega Wimas van Westrenenas (VU universitetas Amsterdame) pareiškė žinantys, kokia tokio smūgio prigimtis.
Jų manymu, dėl išcentrinės jėgos Žemės paviršiuje palei ekvatorių ėmė telktis sunkieji elementai, tokie kaip uranas ir toris. Susidarius labai didelei šių radioaktyviųjų elementų koncentracijai prasidėjo branduolinės grandininės reakcijos. Galiausiai toks gamtinis reaktorius, vadinamas georeaktoriumi, pasiekė kritinę ribą, ir įvyko itin didelės galios branduolinis sprogimas, po kurio dalis Žemę formuojančio „gniužulo“ medžiagos buvo išmesta į kosminę erdvę.
Šią hipotezę remia didelė 3Не ir 136Хе izotopų Mėnulyje koncentracija. Deja, dėl Saulės vėjo nuolat papildomų helio-3 atsargų Mėnulio paviršiuje neįmanoma visiškai patikimai nustatyti „natūralios“ šio izotopo koncentracijos. Tam reiktų ištirti iš didelio gylio paimtus Mėnulio uolienų mėginius.
Georeaktorių egzistavimas nėra hipotetinis – pats žinomiausias iš jų, pavadintas Oklo, buvo aptiktas Gabone, netoli Žemės pusiaujo. Mokslininkai nustatė, kad šis gamtinės kilmės branduolinis reaktorius veikė maždaug prieš 1,5 mln. metų. Tai patvirtina jo vietoje likę šiuo metu eksploatuojami urano klodai.
Su mokslininkų straipsniu apie alternatyvią Mėnulio kilmės hipotezę galima susipažinti „arXiv.org“ svetainėje.
