Mėnulyje aptiktos vandens ledo sankaupos yra trijų skirtingų tipų, be to, čia gali egzistuoti „vietinis“ vandens gamybos šaltinis, teigia JAV mokslininkai.
Pasak jų, naujausi Mėnulio tyrimai, atskleidę, kad jame egzistuoja palyginti dideli vandens ištekliai, verčia keisti požiūrį į gamtinio Žemės palydovo geologinius ypatumus.
Iki šiol buvo manoma, kad Mėnulis yra visiškai sausas, tačiau pernai Indijos kosminio zondo „Chandrayaan-1“ „Mini-SAR“ ir „Moon Mineralogy Mapper („M3“ ) instrumentų bei NASA palydovo LCROSS atlikti tyrimai atskleidė, kad tai netiesa, skelbia „Space.com“.
Indijos zonde įrengtas NASA „Mini-SAR“ radaras Mėnulyje aptiko apie 40 kraterių, kurių dugne egzistuoja mažiausiai 2 metrų storio vandens ledo sankaupos. Apskaičiuota, kad juose iš viso yra apie 600 milijonų tonų vandens ledo. LCROSS įsirėžė į Mėnulio paviršių praėjusių metų spalio 9 dieną, ir po smūgio į viršų išmestame garų ir dulkių debesyje taip pat buvo aptikta vandens ledo požymių.
Pasak JAV Mėnulio ir planetų tyrimų instituto geologo Paulo Spudžio, iki šiol aptikti 3 Mėnulio vandens tipai. „Mini-SAR“ radaras užfiksavo beveik visiškai gryną vandens ledą krateriuose, „M3“ prietaisas – ploną ledo sluoksnį Mėnulio grunto paviršiuje, o LCROSS zondas – purų ledo kristalų ir dulkių mišinį.
Mokslininkai, analizuojantys po LCROSS smūgio į vieną kraterį Mėnulio Pietų ašigalio srityje išmestos medžiagos cheminę sudėtį, nustatė, kad kraterio dugne yra mažiausiai 2 skirtingi grunto sluoksniai, kuriuose esama vandens ledo. Pirmajame sluoksnyje, kurio dalis buvo išmesta praėjus 2 sekundėms po smūgio, aptikta mineraluose esančio hidroksilo bei su dulkėmis susimaišiusio gryno vandens ledo kristalų. Tokio tipo vanduo panašus į „M3“ instrumento pernai aptiktą labai ploną (kelių milimetrų), tačiau daug kur randamą vandens ledo, esančio Mėnulio akmenų ir grunto paviršiuje, sluoksnį.
Tačiau antrasis ledo sluoksnis LCROSS „taranuotame“ krateryje yra skirtingas, teigia mokslininkai. Jame yra dar daugiau vandens ledo, be to, čia aptikta kitų cheminių medžiagų, kurių nesitikėta pamatyti – sieros dioksido (SO2), metanolio (CH3OH) ir butadieno (C4H2). Šis sluoksnis, iš visko sprendžiant, siekia didesnį nei 0,5 m gylį ir veikiausiai yra senesnis, nei paviršinis.
Mokslininkai nežino, kodėl vienuose Mėnulio krateriuose yra beveik gryno vandens ledo sankaupos, o kituose – tik ledo ir grunto mišinys. Gali būti, jog tai reiškia, kad vandens Mėnulyje kilmės šaltiniai yra skirtingi.
Paulas Spudis mano, kad dalis vandens gali susidaryti pačiame Mėnulyje, o ne pasiekti jį kartu su kometomis ir asteroidais. Saulės vėjo protonai, sąveikaudami su uolienose esančiais metalų oksidais, gali nuolat Mėnulio paviršiuje formuoti nedidelį vandens ledo kiekį. Tačiau, pasak mokslininko, likusi vandens dalis Mėnulį veikiausiai pasiekė iš kitų Saulės sistemos vietų.
Geologo teigimu, naujausi vandens ledo tyrimų rezultatai verčia visiškai kitomis akimis pažvelgti į Mėnulį. „Tai visiškai kitoks pasaulis, ir mes vos tik prisilietėme prie jo paviršiaus. Kas žino, ką atrasime giliau?“ – klausė jis.
