NASA „Apollo“ astronautų paimtuose Mėnulio uolienų mėginiuose radus „reikšmingą kiekį“ vandens, vėl suabejota nusistovėjusia teorija, aiškinančia, kaip Žemės palydovas susidarė.
Nuo pat „Apollo“ eros mokslininkai manė, kad Mėnulis susidarė po to, kai ankstyvojoje mūsų planetos istorijoje į ją įsirėžė Marso dydžio objektas, sukūręs nuolaužų žiedą, iš kurio per milijonus metų ir susiformavo Žemės palydovas.
Šis procesas, pasak mokslininkų, turėjo visus vandenį sudaryti galinčius elementus išsviesti į kosmosą. Tačiau naujasis tyrimas leidžia manyti, kad šis scenarijus negalimas, turint omenyje vandens kiekius, randamus Mėnulio uolienose, kurias 8 dešimtmetyje į Žemę pargabeno „Apollo 15“, „Apollo 16“ ir „Apollo 17“ misijos. Kalbėdami apie vandenį mokslininkai minty turi ne skystį, o hidroksilą, kurį sudaro vandenilis ir deguolis.
Šie vandenį sudarantys elementai Mėnulyje turėjo būti visą laiką, teigia mokslininkai.
„Vis dar manau, kad susidūrimo scenarijus vis dar geriausias Mėnulio susidarymo scenarijus, tačiau turime peržiūrėti vandenilio teoriją“, – teigė tyrimui vadovavęs Hejiu Hui iš Dievo Motinos universiteto.
Ankstesni tyrimai leidžia manyti, kad vandenį sudarantys elementai į Mėnulį pateko iš išorinių šaltinių daug vėliau, nei atšalo jo pluta. Saulės vėjas, iš Saulės sklindanti dalelių srovė, o taip pat meteoritai bei kometos nurodomi kaip galimi vandens šaltiniai.
Tačiau tai nepaaiškina „Apollo“ mėginiuose rasto vandens kiekio, pažymėjo tyrėjai.
Kadangi hidroksilo rasta giliai kiekvienoje paimtoje uolienoje, mokslininkai teigia atmetę Saulės vėjo scenarijų, nes šios dalelės pro paviršių gali prasiskverbti tik nežymiai. Atsitrenkęs asteroidas ar kometa vandenilį galėtų nustumti giliau, tačiau mėginys nebūtų toks grynas kaip tie, kuriuos tyrė mokslininkai, nes jis būtų sutirpęs nuo susidūrimo sukelto karščio.
Tyrėjai tyrė vėlesnių „Apollo“ misijų pargabentus mėginius, tarp jų – žymųjį Būties akmenį, kuris taip pavadintas dėl 4,5 mlrd. metų siekiančio amžiaus. Maždaug tiek pat metų turėtų būti ir Mėnuliui.
Naudodami infraraudonųjų spindulių spektrometrą, tyrėjai Būties akmenyje ir kitose tirtose Mėnulio uolienose rado vandens. Tai leidžia manyti, kad įvairiose „Apollo 15“, „Apollo 16“ ir „Apollo 17“ nusileidimo vietose buvo vandens. Ankstesniuose tyrimuose nustatyta, kad šios „Apollo“ uolienos labai sausos, išskyrus mažus vandens kiekius, kurie, kaip manyta, pateko dėl nesandarių konteinerių, kai uolienos jau buvo Žemėje.
Tačiau ankstesni instrumentai, kuriais mėginiai tirti, nebuvo labai jautrūs. Anot H. Hui, senesnių spektrometrų jautrumas – apie 50 dalių milijone. H. Hui naudotas instrumentas vandenį aptiko koncentracijose, siekiančiose apie 6 dalis milijone anortozituose ir 2,7 dalių milijone troktolituose. Abiejų šių rūšių uolienos randamos Mėnulio plutoje.
Tai, kad Mėnulio plutoje rasta vandens, anot mokslininkų, rodo, kad uolienoms prireikė daugiau laiko susikristalizuoti, nei manyta anksčiau.
H. Hui „Apollo“ uolienas dar kartą išanalizuoti sumanė po to, kai pastaraisiais metais paskelbta tyrimų rezultatų, leidžiančių manyti, kad Mėnulis yra daug drėgnesnis nei anksčiau manyta.
NASA kosminis aparatas „Clementine“ rado vandens ledo pėdsakų, kai 1996 metais radaru skenavo Mėnulio paviršių, tačiau vėlesni stebėjimai, atlikti „Arecibo“ radijo teleskopu Puerto Rike, parodė, kad taškai, kuriose rasta ledo, buvo vietovėse, kurias pasiekia per daug saulės spindulių, kad ledas išliktų. Vėliau tyrėjai nusprendė, kad tai ne ledas, o nuolaužų krūvos.
1998 metais NASA aparatas „Lunar Prospector“ galimo vandens aptiko abiejuose Mėnulio ašigaliuose, tačiau instrumentas sugebėjo nustatyti tik vandenilį, bet ne kitus elementus.
2008 metais laboratorijoje ištyrus „Apollo“ mėginius, Mėnulio vulkaniniame stikle rasta vandenilio.
Nuo 2009 metų rugsėjo trys kosminiai aparatai, skriejantys aplink Mėnulį, pateikė „nedviprasmiškų įrodymų, jog Žemės palydovo paviršiuje yra vandens. Indijos „Chandrayaan-1“ ir NASA „Cassini“ bei „Deep Impact“ misijos aptiko vandenilio-deguonies cheminę jungtį, rodančią, kad yra vandens ar hidroksilo.
Vos po dviejų mėnesių, 2009 metų lapkritį, Mėnulio Kraterių stebėjimo ir žvalgymo palydovo (angl. „Lunar Crater Observation and Sensing Satellite“ – LCROSS) misijos mokslininkai paskelbė, kad kosminis apartas Mėnulio pietų ašigalyje aptiko dideles ledo sankaupas.
2012 metais mokslininkai daug ledo rado ašigalio Shackletono krateryje. Remiantis šiais rezultatais, kai kurios grupės teigia, kad ilgos trukmės misijų dalyviai galėtų naudoti šiuos vandens išteklius, kol Mėnulyje vykdys mokslines, kasybos ir kitas užduotis.
