Lapkričio 22 d. (antradienį) 19 val. Menų spaustuvėje pristatomas premjerinis šokio spektaklis „Vienas“. Tai šią vasarą pristatyto spektaklio „Ugnies įžiebimas“ naujoji versija.
Spektaklyje šiuolaikinio šokio priemonėmis pervertinami įprastiniai ne visuomet sąmoningi moters ir vyro santykių šablonai, trukdantys dviem asmenybėms iš tiesų susitikti, džiaugtis ir papildyti vienam kitą. Besigilinant į moteriškumo ir stiprybės bei vyriškumo ir pažeidžiamumo sąvokas, šiame spektaklyje bandoma peržengti fiziologinį, emocinį, socialinių vaidmenų lygmenį, akcentuoti neišnaudotą moters ir vyro santykių potencialą, kurti kitokios vyro ir moters partnerystės harmonijos sampratą.
Spektaklį „Vienas" sukūrė ir atlieka profesionalūs šiuolaikinio šokio atlikėjai ir aktoriai Erika Vizbaraitė bei Paulius Tamolė, dar nuo studijų laikų gerai pažįstantys ir puikiai jaučiantys vienas kitą. Pasinerti į šią aktualią, amžiną, neišsemiamą vyro ir moters temą – visuomet iššūkis. Tačiau abu atlikėjai teigia, jog dirbti šiame projekte buvo įdomu. Temos gvildenimas, varijavimas choreografija, dalijimasis kūrybinėmis idėjomis buvo atviras ir pilnas ieškojimų procesas, nes vedė pasitikėjimas ir tikėjimas vienas kitu. Paulius priduria, kad jie – lyg sielos brolis ir sesuo, todėl darbuotis prisiliečiant prie labai asmeniškų ir jautrių temų buvo pakankamai lengva. Tai buvo postūmis naujiems atradimams ir išgyvenimams. Šio projekto dėka jis dar dar kartą pasitikrino, kuo vyrai ir moterys skiriasi – vyrai labiau save varžo ir riboja. „Iš tikrųjų mes labiau „gyvename“ galvoje. Gyvenimas uždarius pojūčius mažiau skaudina, bet prarandamas betarpiškumas, tikrumas, aiškumas. Kad vyras ir moteris tikrai suprastų vienas kitą, atrodo, reikia labai nedaug – leisti sau jausti, priimti, išreikšti“, – sakė. P. Tamolė.
„Man moters stiprybė asocijuojasi su liaunu, lanksčiu medžiu stipriomis šaknimis, kurio joks vėjas nepalaužia – kaskart nulenktas lig žemės, jis vėl atsitiesia. Moters stiprybė visų pirma – tai visa nugalintis švelnumas, juslingumas, atsidavimas, vidinis žinojimas, kūrybinė galia. Buvo įdomu dirbant vėl iškelti šias moters stiprybes, pajusti, kad jos tikrai yra – tik gal kiek apleistos, primirštos. Visa tai dėl pakitusių pačių vyro ir moters, jų santykių problematikos, nedarnos, tam tikrų vaidmenų prisiėmimo – atitrūkimo nuo savo esmės. Vyro savisauga – nejausti, moters beviltiškumas – būti „stipriai“, o tai dažnai neleidžia pasiekti harmoningų ir visaverčių santykių“, – mintimis apie spektaklį dalijasi E. Vizbaraitė.
Abu atlikėjai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai, baigę šiuolaikinio šokio ir vaidybos studijas. E. Vizbaraitė pirmuosius šokio žingsnius žengė Vilniaus baleto mokykloje, vėliau mokėsi Didžiojoje Britanijoje, Rambert šokio mokykloje. Sukūrė keletą choreografinių darbų – tai šokio opera „No-ai-di“, šokio ir muzikos spektaklis „Na-mai“, šokio spektaklis „Kopėčios“.
P. Tamolė yra dalyvavęs daugelyje Lietuvos ir užsienio choreografų pastatymų. Pastaruoju metu vis dažniau jį galima pamatyti dramos teatro spektakliuose. Darbas su Lietuvos ir užsienio režisieriais ir choreografais turėjo didžiulės įtakos formuojantis P. Tamolės kaip šokėjo ir aktoriaus braižui. 2008 metais už debiutą spektaklyje „Poliklinika“ jis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.
