Vasario 22 d. į sostinės „Menų spaustuvę“ susirinkę žiūrovai pamatys naujausią Beno Šarkos (teatro trupė „Gliukai“) judesio spektaklį „Vabi sabi vasabi“.
Epitetų, kuriais mėginama apibrėžti Beno Šarkos kuriamą teatrą, kaip reiškinį, – gausybė. Alternatyvus, poetinis, fizinis, naudojantis japonų butoh šokio elementus, primityvizmą, ritualą ir buities rakandus, ugnį, vandenį, molį, medį, keistus muzikos instrumentus – visi šie apibūdinimai niekaip nepadeda įminti Šarkos mįslės.
Po spektaklio „Vabi sabi vasabi“ pirmo pasirodymo sausio mėnesį Klaipėdoje atsirado dar vienas Beno Šarkos „titulas“ – teatro filosofas. Filosofas, kurio traktatas – spektaklis.
Pasak B. Šarkos, „vabi sabi“ principai kilę iš dzenbudizmo: „Vabi“ galima versti kaip kuklumą, vienišumą, neryškumą, liūdesį, asimetriją. „Sabi“ – kaip archajiškumą, neapibrėžtumą, tikrumą. Tai sunku paaiškinti vakarietiškomis sąvokomis, tačiau „vabi sabi“ japonų estetikoje yra tas pats, kas vakariečiams – graikų grožio idealai. Tas, kuris gyvena pagal „vabi“, yra supratęs uolų ir žiogų išmintį. „Sabi“ - archajiškas netobulumas. „Vabi sabi“ – nieko nėra tobulo, niekas nėra užbaigta ir nieko nėra amžino.“
Pirmiesiems dviem pavadinimo dėmenims prieštarauja trečiasis – „vasabi“. „Japoniškas krienų padažas“ spektaklio patiekalui suteikia pikantiško skonio, leidžia atsipalaiduoti ir skonio receptorius nukreipti mažiau akcentuotų prieskonių paieškai.
„Vabi sabi vasabi“ – bežodis judesio spektaklis. Tai savotiška provokacija iš(si)šluoti mintis, pamiršti tai, ko į galvas prikimšo kultūra, ir atsidėti savęs paieškai.
Benas Šarka šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje aiškiai išreikšto alternatyvaus teatro atstovas. 1988 m. Klaipėdoje įkūręs Gliukų teatrą „Agurkų rauginimo stotyje“, jis dar kurį laiką dalinosi šią alternatyvaus, kitokio teatro vėliavą su Vegos Vaičiūnaitės gatvės reginių teatru „Miraklis“, Alekso Mažono pantomimos teatru „A“, bet vėliau liko bene vienintelis, nuosekliai atstovaujantis šiai teatro sričiai Lietuvoje ir užsienyje.
Jo teatras remiasi hepeningo, akcijos principais, bet drauge tai - gerai apgalvota improvizacija, tiksli drama, kurioje žiūrovai kviečiami pasitelkti savo asociacijas ir įeiti į Šarkos fantazijų lauką.
Beno Šarkos aplankytų festivalių skaičius – stulbinantis (kol kas – 64!). Jis atstovavo Lietuvai įvairiuose, daugiausiai alternatyvių ar postdraminių krypčių festivaliuose užsienyje (Vokietija, Rusija, Lenkija, Kroatija ir kt.), kur pelnydavo laurus ar tiesiog įdomiai ir nefasadiškai pristatydavo Lietuvos scenos meną (iš to dažnai gimdavo tolesni tarptautiniai projektai). Jo teatras, pristatytas Lietuvos tarptautiniuose festivaliuose, visuomet sužavėdavo užsienio svečius savo netikėtumu ir nuoširdumu, ir dažnai tai būdavo geriausias Lietuvos pristatymas (Panevėžio teatro festivalyje „Kelias“, „Sirenose“ ir kt.). Tačiau nemažiau įspūdingas jo maršrutas po Lietuvą, aprėpiantis ne vien pagrindinius tarptautinius festivalius (LIFE, „Sirenos“, „Naujosios dramos akcija“), bet ir mažų miestelių meno renginius.