Tuomet nepastebimai priartėja egzaminai, o tada – laisvė – tu susiformavęs. Beveik kiekviename savo tekste kalbu, kad visi esame skirtingi su skirtingomis atsineštinėmis savybėmis bei kompetencijomis. Visgi, jei vaikystėje jos nebuvo puoselėjamos, jau suaugusiam žmogui jas atrasti ir stiprinti yra kur kas sunkiau. Neseniai perskaičiau ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašą, cituoju:
„Ikimokyklinio ugdymo tikslas – atsižvelgiant į vaiko prigimtines galias, jo individualią patirtį, vadovaujantis raidos dėsningumais, padėti vaikui išsiugdyti savarankiškumo, sveikos gyvensenos, pozityvaus bendravimo su suaugusiais ir vaikais, kūrybiškumo, aplinkos ir savo šalies pažinimo, mokėjimo mokytis pradmenis. Ikimokyklinio ugdymo dėmesio centre yra vaikas ir jo ugdymas. Remiantis Jungtinių tautų vaiko teisių konvencija, kiekvienas vaikas pripažįstamas kaip unikali, besikeičianti, aktyvi individualybė. Jis žaidžia, kaupia patirtį, greitai mokosi, turi savitą pasaulio matymą, kuria savo vertybes. Ikimokyklinio ugdymo grupėse puoselėjamas vaiko orumas, pripažįstama vaiko nuomonė, jo teisė rinktis, spręsti, tartis. Ugdymo ir ugdymosi procesas grindžiamas socialinio teisingumo, lygiavertiškumo, tolerancijos.“.
ir iškart pagalvojau, kaip būtų nuostabu, jei taip ir būtų. Bet ne, nes net, jei vaikas iki mokyklos buvo auklėjamas pagal jo prigimtines savybes ir puoselėjant jo talentus, atėjus mokykliniam amžiui visi jie sumetami į vieną bendrą „sistemos katilą“.
Prigimtinės kompetencijos
Nepastebimai ateina ir laikas, kai nusimetus jūsų gyvenime įtaką bandžiusį daryti apynasrį, jūs – jau subrendęs žmogus ir kaip daugelis vis dar nežinote, kuo norite būti, kas jūs esate, kitaip sakant – tik pradedate atrasti save. Dar praeitame amžiuje, man buvo užkliuvęs toks Arkadijaus Raikino, žinomo kultinio sovietinio humoristo, pasirodymas. Jis ir kiti žinomi komikai tais sovietinės priespaudos laikais tikrai per tam tikras metaforas galėjo papasakoti įžvalgas ir nebūti pašalinti iš darbo, ištremti ir t.t. Jame jis pasakojo pasakėčią. Su tam tikrais pakeitimais ar mielai jums duosiu ją skaityti.
Taigi, prašom:
Viename miške meška dirbo kiškiu. Kaip tai atsitiko? Miškui reikėjo Meškos, bet atlygis kur galėjo miškas mokėti buvo kiškio dydžio, todėl lokys iš bėdos pradėjo dirbti kiškio darbą, už tai gaudamas kiškio atlyginimą.
Sąžiningai ir puikiai dirbo , kol sužinojo, kad tame pačiame miške kiškis užima meškos pareigas. Meška pasipiktino: „Kaip tai, Kiškis dirba meškos darbą ir gauna meškos atlygį?!" Parašė lokys skundą miško vadovybei...
Atvyko Liūtai, visa didžioji komisija. Išsikvietė lokį ir kiškį.
– Ar tu meška? – komisija paklausė Kiškio.
– Taip, aš esu Meška, – atsakė Kiškis ir parodė savo meškos dokumentus.
– Bet aš Meška! - suriaumojo lokys.
– O tavo dokumentai?.. :)
Ko tu ginčijiesi, lokį , čia juk aiškiai parašyta, kad tu esi Kiškis! Taigi viskas. Baigta patikra.
Perskaitėte ir kur moralė? ..
Kokia gali būti moralė, kai į liūtų pareigas komisijoje buvo paskirti asilai?!
Šios pasakėčios išpildymui yra maždaug penkiasdešimt metų. O dabar apsidairykite ir pagalvokite, kiek tai aktualu šiandien dienai. Kiek tai aktualu jums, jūsų miestui, jūsų gyvenimui ir mūsų valstybei. Ypatingai šiandien, kai zuikiai į krūmus, nes pareigos ne pagal kalibrą.
Šio reiškinio atsiradimo priežastis dabar bandysiu apžvelgti, todėl įsipilkite mėgstamo gėrimo, nes skaitant tai gali prireikti. Kaip taip atsitinka, kad kiškis gavo meškos dokumentus. Meškos išsilavinimą. Jis gali puikuotis tokiu išsilavinimu prieš kiškius, bet būnant kiškiu tarp meškų, jokie dokumentai nepadės. Visi jaučia, kad tu nesi vietoj.
Alfa tėvo norai
Kaip sunku gyventi kiškiu su meškos diplomais ir dokumentais, kai iš tavęs reikalauja meškos kompetencijų. Na, o gi būna taip, kad tėvai, vedimi savo neįgyvendintų norų, stengiasi nukreipti viena konkrečia linkme, kartais net neįtardami, kad jų vaikui tai kenkia. Už vaiką pasirenka hobius ir specialybę, kuri, kaip taisyklė, nėra artima jo prigimčiai.
Dažniausiai su vaikais taip elgiasi alfa tipo tėvai, siekdami žūt būt iš vaiko padaryti stipriausią miško „lokį“. Tokiu būdu padarydami ne tiek gero, kiek blogo savo „zuikiui“, kuris po kurio laiko vis tiek norės būti zuikiu. Bėgioti su kitais zuikiais, rasti savo zuikę ir susilaukti zuikiukų. Ir net geidžiamiausia, prestižiškiausia profesija tokiam vaikui gali būti toksiška. Kenks labiau, nei galėtų atpirkti bet kokia garbė ar pinigai.
Pasakose tikrai ne kartą esate girdėję posakį „išėjo laimės ieškoti“. O reiškia jis būtent tai, kad kartais reikia išeiti iš aplinkos, kur spaudžia būti ne savimi taip, kad net sunka bėga. Kur vyrauja prūdo pasaulėžiūra, kai tėvai nemato toliau „savo prūdo“ ribos ir negana to, kad patys mirksta klampiam purve, bet ir vaikui neleidžia išplaukti į plačiuosius pasaulio vandenis. Ir įrodyti, kad jie elgiasi blogai yra be proto sunku. Alfa tėvai, įsivaizduodami, kad padeda vaikui eiti sėkmingu gyvenimo keliu, jį nuodija savo rūgštimi ir neleidžia atsiskleidi ten, kur vaikas išties turi stiprų talentą.
Kad tuo įsitikinti, užtenka pažiūrėti į dabartinę politiką. Dažnai kyla klausimas kiek ten prigimtinių zuikių, kuriuos tėvai įstūmė į politikos katilą karjeros daryti. Kiek jų, net neturėdami vadovo savybių, vadovauja. O tik pajutus grėsmę, kaip tikri zuikiai, bėga į krūmus. Kartais jie politikoje užsibūna išties ilgai, kyla klausimas – kodėl? Zuikis gali būti lokio poste, bet tik kol niekas nevyksta. Šiandienos užduotis jums – suskaičiuoti zuikius seime ir parašyti komentaruose savo atsakymą.
Netinkami mokytojai
Išplečiant šią temą, kiek daug mūsų aplinkoj žuvų, kurios beviltiškai ima žiopčioti atsiradus joms nebūdingoj aplinkoj. Kiekviena žuvis turi mėgstamą jauką ir yra pagaunama skirtingai būdais. Mokytojai taip pat gali „pagauti“ ir „priversti“ pamilti dalyką, kuris, iš pirmo žvilgsnio, visai nepatiko.
Lygiai taip pat ir priversti nekęsti to, kam iš tiesų yra pašaukimas, bet mokytojas – visiškai ne tas, kuri gali daryti jums įtaką ir ugdyti meilę mokslams. Kiek jūsų gyvenime buvo stručių ar vištų, kurie jus mokė skraidyti, nors kaip žinia, jie patys to dorai nemoka. Kiek jūsų aplinkoj buvo žąsų, kurios bandė vaizduoti erelių gyvenimus.
Šitas alegorijas galiu tęsti keliolika puslapių, bet, manau, ir taip aišku, ką turėjau omeny. Labai gali būti, kad vis dėlto jums patinka matematika, bet tas žmogus, kuris bandė ją išdėstyti, nebuvo tinkamas, jums skirtas, mokytojas. Kaip mano lietuvių kalbos dresuotoja Aurelija, na, nes mokytoja jos nepavadinčiau. Tiesiog – programos dresuotoja.
Bet kaip ir kiekviena dresuotoja turi tų, kuriuos gerai išdresavo, kitaip sakant, pasiekė savo. Kiekvienas turi atrasti savo alfa mokytojus, kad jie padėtų atskleisti tai, kas tūno viduje.
Klausykite savęs ir atraskite tuos, kur turi kažką, kuo jus papildo
Kiekvienas turime išmokti lepinti save, leidžiant sau būti savimi. Daugelis sako – atrask savo pašaukimą, mylimą veiklą ir tu nustosi dirbti. Viskas teks tik malonumą, kitaip sakant, taps hobiu. Nėra čia taip viskas paprasta, kaip paviršutiniškai teigiama. Tema gali būti jūsų, veikla gali būti jūsų, bet komanda gali būti ne jūsų.
Gali būti, kad veikla jūsų, bet jūsų prigimtinių kompetencijų vieta toje komandoje jau užimta. Ir tuomet atsiranda apmąstymų – gal čia ne jūsų. Nėra čia taip viskas paprasta. Pavyzdžiui dabar, man patinka dalintis savo įžvalgomis ir žiniomis. Bet aš esu psichologų vadinamas disleksikas. Ir sunkiai mano smegenys bendrauja su ranka. Todėl turiu išeitį: savo mintis padiktuoju asistentui, kuris jas paverčia rišliu tekstu. Taigi, pavyzdžiui dabar, aš diktuoju, o kažkas užrašo. Neįsigilinęs taip nuodugniai, galėčiau klaidingai galvoti, kad negaliu parašyti knygos. Galiu. Tik su tam tikrom išlygom. Ir su tam tikrais žmonėmis, kurie yra greta. Taigi, kai norėsis mesti sau mėgstamą veiklą, nes ji tau neva nepilnai patinka, išsigrynink, kas tau joje vis dėlto patinka, o visam kitam surask sau pagalbininkus.
Mes nesam visur grynakraujai. Mes mišrūnai. Kiekviename iš mūsų yra daug prigimčių pėdsakų, kurios geriausiai atsiskleidžia, jeigu mūsų aplinkoje atsiranda tie, kurie moka jas atskleisti. Nes juk smegenų ypatumus sunkiau pastebėti nei Sabonio ūgį, kurį visi iš tolo matė, kai jis buvo jaunas ir suprato, kad jis tinka krepšiniui. Jis tiesiog didesnis, o tai yra viena iš sudedamųjų dalių, kodėl krepšinyje taip puikiai sekasi.
Metaforiškai įsivaizduokite 155 cm žmogų, kurio tėvai nori, kad jis būtų pasaulinė krepšinio žvaigždė. Kad ir tėvai aukšti, bet vaikas nepratęsė aukštaūgių dinastijos, nes tiesiog atsigimė į žemaūgį prosenelį – visko juk būna. Tikėtina, kad gyvenimas ir tėvų svajonių siekimas tokiam vaikui bus kančia. Bet kas būtų, jei jis atrastų savo lygą? Kur žaistų tokie pat žemaūgiai?
Pašaukimas – toli nuo tėvų prūdo
Ateina laikas, kai suvoki, kad tėvai nėra amžini sponsoriai ir reikia „sėsti ant savo subinės“. Gyventi savarankiškai ir dirbti, kad pragyventum. Bet dirbti nemylimą darbą – sunku, todėl reikia atrasti veiklą, kurioje gera. Nemažai europiečių, baigę mokslus mokykloje, keliauja po pasaulį, kad atrastų tikruosius savo pašaukimus. Į Lietuvą ši mada ateina tik dabar ir labai nedideliais žingsneliais. Daugelį metų, vardan savo veiklos, kiekvieną mėnesį praleisdavau po savaitę laiko Italijoje. Ir man buvo keista, kai jaunimas baigęs mokslus nepradeda dirbti, o metus laiko keliauja.
Man buvo keista tai matyti prieš geras kelias dešimtis metų. Nes mūsų aplinkoje tai nebuvo įprasta ir galimybių keliauti po visą pasaulį mes tikrai neturėjome. Taigi išties šitiek laiko keliaujant, stebint pasaulį, bendraujant su įvairiomis kultūromis ir žmonėmis, išbandžius tai, ko tėvai ir sociumas negalėjo duoti.
Visi mes iš tos pačios tešlos, bet esame skirtingi. Visai kaip ir itališki makaronai, kur kiekviena forma turi savo poskonį ir skirtingus galimus receptus. Teoretikai praktikoj žūsta, yra daug tokių, kurie tarsi, kaip toj pasakėčioje vis dar ne lokiai. Jis viduje kažkas, bet tikrai ne lokys. O terpė, kuriai jis buvo ruošiamas, yra būtent ši. Todėl tokiems reikia vis naujų ir naujų mokslų. Ir jam trūksta drąsos pradėti būti tuo, kam jis taip ilgai mokėsi ir ruošėsi. Jie tokie amžini studentai, kurie baigia kelis magistrus, doktorantūrą, bet taip ir netampa praktiku. Aš žinau tokių daug. Ir jūs, greičiausiai, žinot.
Visi galime atrasti sritį, kurioje kiekvienas esame tikrasis AŠ. Keliaujant pasirenkame tuos, kurie gali daryti mums įtaką. Ir jeigu nemiela ten, kur esi, keiti aplinkinius ir aplinką. Akimirksniu išmoksti tai, ką mūsų mokyklos bando tau įdiegti per daugelį metų ir ne visada tobulai. Išmoksti kalbas, išmoksti naujus amatus. Metus dirbdamas laikinus darbus atrandi tai, kas tau artima. Na, o po to, giliniesi ir stoji ten, kur tau labiausiai artima. Ir studijuoji lyg ištroškęs vandens.
