Tokiu atveju tenka lieti prakaitą ir jau patiems atiduoti jėgas. Iš savo koncertinės praktikos galiu tai patvirtinti – kad ir kokia būtų nuotaika ar savijauta, scenoje tai išnyksta.
Tas nematomas voratinklis apraizgo ir artistus, ir žiūrovus – įvyksta energijos apsikeitimas. Buvo net kilusi idėja parašytį knygą: „Gyvenimas scenoje“. Teko skaityti apie prietaringus artistų ritualus prieš koncertą: apeiti sceną, ją „prisijaukinti“, žegnotis, išeiti į sceną tik iš tam tikros pusės ar kaire koja, vengti ant scenos tam tikrų daiktų ir t. t. (panašūs ir futbolininkų ritualai, o šie sportininkai prilygsta roko žvaigždėms). Apie tai ir visa kita, ką noriu dabar papasakot, galite plačiau sužinoti internete, jokia čia paslaptis.
Daugeliui muzikantų užtenka nedidelio kiekio natų ir būna pasiekiami puikūs rezultatai, kai kurie savo žiūrovus tiesiog užverčia lavinomis garsų ir nors tai profesionaliau ir meistriškiau – norimo rezultato nėra (populiarumo, perkamumo ir kt.). Koks čia veikia mechnizmas? Muzika atsirado kaip būdas ir priemonė perduoti svarbią informacinę bei emocinę būseną. Ir kam tai geriau sekėsi?
Tiems, kurie gebėjo sutraukti, sukoncentruoti norimą melodiją ar garsus į kuo mažesnę apimtį, kurią gavėjas galėtų greitai priimti ir įsisavinti. ,„AC/DC“, „Status Quo“, „Wolmother“, „The Answer“, pagaliau „Deep Purple“, „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“ gitaristai tai ir daro – akordai, rifai neša daug informacijos, telpančios žiūrovo „delne“ (beveik kaip praeitį, dabartį, ateitį sutraukti į vieną tašką).
Ar kas prisimins Yngwie Malmsteeno nors nedidelę dalį uraganinių gitarinių soluočių?
Bet yra dar vienas mechanizmas, kuris užvaldo mūsų smegenis ir emocijas keistu būdu. Tai savo laiku buvo savotiškas skandalas, kai vienas inžinierius-akustikas, nusipirkęs naują (tuo metu) Madonnos CD, nutarė patikrinti garso kokybę. Muzika, kaip ir visada, buvo įrašyta įprastiniame CD diapazone (44 100 Hz), bet mūsų ausys girdi daugiau (kai kuriais duomenimis, iki 36 000 Hz). Inžinierius aptiko, kad vadinamajame negirdimame diapazone dar kažkas yra. Tą informaciją jis transformavo į girdimą ir nustėro: ten buvo tekstas („Aš transformuojuos nuodėmėj!“ ar kažkas panašaus)!
Kaip dabar žinoma, tai darė, o gal ir toliau daro grupės nuo „Kiss“ iki „Queen“ (buvo naudotos satanistinės mišios, dvesiančių gyvūnų kriokimas ir pan.). Yra nustatyta: muzika į smegenis patenka per sąmonę, o ta papildoma, įrašyta „negirdimame diapazone“, apeidama sąmonę, atsiranda jau pasąmonėje. Taip ši informacija pasidaro kaip jau mūsų pačių mintys ar idėjos. Mūsų jaunimas keistai pamėgo black, death ir kitas brutalias roko atmainas ir visiškai ignoruoja klasiką.
Apie popkultūrą būtų galima tik patylėti... Dar vienas, vadinamųjų lėlininkų, manipuliavimo mechnizmas – 25 kadras (neurolingvistinis programavimas – NLP). Politinėse ir kitose TV laidose, filmuose, koncertuose (jų nėra senuose filmuose, gal todėl yra mada juos žiūrėti) mirga nematomi-permatomi senoviniai ženklai ir simboliai, išdėstyti ant ekranų, ant prekių pakuočių (pirmiausia ant cigarečių, alkoholinių gėrimų, vaistų).
Radijo laidos irgi turi savotiškus garso kodavimus. Žiūrėdami ar klausydami šias laidas dėl šių ženklų tiesiog kai kuriose vietose kaip ir prarandame atmintį, praleidžiame esmę ar bendrai pamirštame, apie ką buvo kalbėta. Politikoje, manau, tai labai vertingas atradimas.
Kad ir koks komercinis būtų Holivudas, bet ir ten gaminami kai kurie filmai verti dėmesio (be jų būtų jau visai nesąžininga žiūrovų atžvilgiu): Johno Carpenterio „Jie gyvi“ („They live“, 1988 m.), kaip tik pasakojantis apie visą tai, ką tik išdėsčiau. Reiktų rekomenduoti pažiūrėti ir puikų Bobo Gale’o filmą, demaskuojantį lėlininkų veiksmus, – „60-asis greitkelis“ („Interstate 60“, 2002 m.). Vaikų animacija taip pat nepalikta be dėmesio. Ir šiuo atveju užrašas „Rūkymas kenkia jūsų sveikatai“ – visai ne įspėjimas!
Johannas Sebastianas Bachas pirmasis pradėjo kurti „energinę muziką“, kurios klausantis nekilo noro, taip sakant, nusidėti. Čia veikia savotiškas principas: „panašų traukia panašus“. Yra žmonių, kurie nepakenčia šiuolaikinio roko, jaunimas – klasikinės muzikos. Neatitinka emocinės vibracijos, kurios, klausantis muzikos, generuoja su muzikos autoriumi. Viena muzika, kaip kūrybinis impulsas, veda žmogų į priekį, kita atvirkščiai – vis labiau ir labiau stumia į degradaciją.
Pabaigai: visa šiuolaikinė muzika vedama žmogiškųjų aistrų. Platonas taip ją ir būtų apibūdinęs (jo laikais buvo galvojama ir apie tai), ir visa tai, ko dabar klausosi jaunimas, Platono žodžiais, tūrėtų būti uždrausta! Garsas – milžiniška jėga! Nuo biblinių Jerichono triūbų, sugriovusių sienas, iki šių dienų „Pink Floyd“ koncerto arenos ir šalia esančio ežero išgaišusių žuvų. Varpo gaudesys, įėjęs į rezonansą su aplinka, sunaikina visas bakterijas. O mums jau yra sukurtos akustinės patrankos – demonstracijoms išvaikyti...
Štai ką pasakė dainininkė Ayo, neseniai dainavusi Vilniuje: „Muzikos versle tikrai vyksta negražūs dalykai. Kai pasižiūri, iš kokios muzikos dabar daromi pinigai, darosi baisu.“
2014 06 10, Kraujas
