Paulius Andriuškevičius / Ekonomika.lt
Kur nubrėžti ribą tarp meno kolekcionavimo ir investavimo į meną? Į ką reiktų atkreipti dėmesį galvojant apie meną kaip apie investiciją? Ir nuo ko reikėtų pradėti „žaliems“ šiuolaikinio meno kolekcionieriams? Pamėginkime apsvarstyti šiuos ir daugiau klausimų su meno rinkos ekspertų pagalba.
Į meną galima investuoti taip pat (ne)sėkmingai kaip į nekilnojamąjį turtą, akcijas, vyną ar auksą. Ne kiekvienas meno kūrinys auksu žiba, tačiau kiekvienas gali būti puikia priemone turto išsaugojimui ir užkonservavimui. Priešingai negu akcijos, meno kūriniai dažniausiai yra apčiuopiami fiziniai objektai ir dėl šios priežasties gali būti lyginami su nekilnojamuoju turtu. Tik priešingai negu pastarasis, menas gali būti „kilnojamas“: turtas, meno kūrinio pavidalu, gali būti laisvai transportuojamas iš vienos šalies į kitą, o tai tampa vis svarbesniu aspektu turtingiesiems, reziduojantiems silpnos ekonomikos valstybėse.
Deja, tačiau menas nėra geriausia investicija pelno atžvilgiu. Brandeis Universiteto Walthame, Masačusetse, profesorės Kathryn Graddy teigimu, menas neša dividendus pasimėgavimo ir socialinio kapitalo formomis, dėl to piniginė grąža, gauta iš meno kūrinių, visuomet bus mažesnė nei iš anksčiau paminėtų investicinių kategorijų.
Investavimo į meną nepatikimumą lemia keli faktoriai. Pirmiausia, neskaidri meno rinka. Asmenys, turintys daugiausiai galios nulemti meno kūrinių kainas aukcionuose, yra meno dileriai (ang. art dealers), kurie ne tik manipuliuoja informacija, tačiau ir turi teisę šaukti jų reprezentuojamų menininkų darbų kainas. Knygos Art as an Investment? A Survey of Comparative Assets autorė, The Art Newspaper skilties apie meno rinką redaktorė Melanie Gerlis tai vadina „rinka, klestinčia informacijos asimetrijos dėka“.
Kūrinių kainų nestabilumui iliustruoti ji pateikia prieš kelis mėnesius Londone vykusių aukcionų rezultatus. Tą pačią savaitę Anglijos aukcionų lyderiai Chirstie’s ir Sotheby’s atitinkamai pardavė po Alberto Burri, vieno garsiausių italų XX a. menininkų, kūrinį. Christie’s aukcione Burri nusinešė 7.6 milijono dolerių, tuo tarpu Sotheby’s kūrinys buvo parduotas už 6 milijonus dolerių, nors pastarasis ir buvo labiau geidžiamas ir prieš aukcioną buvo vertinamas didesne suma. Reziumuodama Gerlis teigia, „jeigu meno rinka kada nors pavirs į pasaulinę masinę rinką, anksčiau ar vėliau ji bus priversta tapti skaidri“.
Investavimo į meną istorija taipogi nieko gero nežada. Apskritai, pelnas, gautas iš investicijų į meno kūrinius, varijuoja tarp 1 ir 5 procentų, priklausomai nuo periodo. Ankstyvoji William Baumol studija rodo, kad tarp 1652 ir 1961 grynasis pelnas, gautas iš meno kūrinių pardavimų, buvo vos 0.6%. Tuo tarpu William Goetzmann apskaičiavo, kad 1716-1986 laikotarpiu jis buvęs 2%, o Jianping Mei ir Mike Moses apskaičiuota periodo nuo 1875 iki 2000 statistika rodo 4.9% grynojo pelno. Žinoma, menas yra didelės rizikos investicija, ir kaip daugumoje kitų investavimo formų, praeities statistika gali neturėti reikšmės ateities rezultatams.
Pagaliau investuotojai, perkantys kūrinius aukcionuose, privalo susimokėti didžiulį komisinį mokestį, kuris svyruoja tarp 12.5 ir 25 procentų meno kūrinio pardavimo kainos, tuo tarpu kai meno dilerių komisinis mokestis yra sutariamas asmeniškai su pardavėju ir gali siekti net iki 100% pradinės meno kūrinio kainos.
Tad ar apskritai verta investuoti į meną, ir jei taip, tuomet į kokį? Pasak Londono Meno fondo grupės (London's Fine Art Fund Group) vadovo Phillip Hoffmano, reikalavimai kapitalui priklauso nuo meno rinkos žanro, į kurį norima investuoti. Senųjų meistrų kūryba dažniausiai parduodama brangiausiai, tačiau ir neša daug mažesnį pelną, palyginti su šiuolaikiniu menu. Dėl šios priežasties šiuolaikinio meno rinka laikoma nepatikimiausia, o senųjų meistrų – stabiliausia. Tai be jokių abejonių nėra taisyklė, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai aukcionų rengėjai ir prekybos agentai lieka priblokšti netikėtų nuostolių ar laimėjimų.
Hoffmano nuomone, transakcijų kainos meno rinkoje yra daug didesnės negu akcijų biržoje arba nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau galimybė užsidirbti per trumpą laiką, ypač investuojant į šiuolaikinį meną, taipogi gerokai didesnė, lyginant su minėtosiomis kategorijomis.
Investuojant į meną vis dėlto reiktų kliautis ne tik skaičiais ar meno dilerių patarimais, tačiau ir asmeniniu skoniu. Juk investicija, kurią gali pasikabinti namie ant sienos ir kasdien ja gerėtis, yra retai sutinkamas reiškinys. Profesorė Graddy teigia, kad būtent dėl šios priežasties investuotojams turėtų mažų mažiausiai patikti tai, į ką jie investuoja savo pinigus: „tie, kurie pirkdami meną remiasi asmeniniu skoniu, gaus ne tiek piniginę naudą, kiek bendrą malonumą ir pasimėgavimą investicija“.
Kita vertus, yra ir kita medalio pusė. Tarkime, jūs paveldėjote puikų Andy Warholo darbą, jis kabėjo ant jūsų miegamojo sienos metų metus ir teikė jums didžiulį džiaugsmą, tačiau išaušo diena, kai susidarė palankiausios sąlygos parduoti kūrinį ir gauti už jį maksimalų pelną. Argi taip, lengva ranka, jį ir iškeistumėte į pinigus? Meno rinkos ekspertai vienbalsiai sutaria, jog emocinis prisirišimas prie meno kūrinių, gali turėti neigiamų padarinių investiciniam planui.
Praėjusį šeštadienį Valakampiuose įsikūrusiame meno ir edukacijos centre Rupert „Art Mantica“ paskaitų ciklo metu viešėjusi patarėja meno klausimais (ang. art advisor) Francesca Ferrarini centro lankytojams pasakojo apie meno rinkos ypatumus bei pažėrė patarimų pradedantiems meno kolekcionieriams.
Ferrarini sutinka, kad apsukriai investuojantys turi galimybę užsidirbti, tačiau ji taipogi pabrėžia, kad šiuolaikinio meno rinka beprotiškai nestabili ir nuspėti, kurie menininkai kils į meno pasaulio aukštumas, o kurie nugarmės į užmaršties bedugnę, be galo sunku. Kolekcionieriams ji pataria vadovautis savo skoniu ir nuojauta bei pirmiausia galvoti apie meno kolekcionavimo teikiamus malonumus, o ne šio užsiėmimo galimai nešamus turtus.
Kaip vieną svarbiausių kolekcionavimo aspektų Ferrarini pabrėžia šiuolaikiškumą ir laikotarpio dvasios mene aktualumą. Būtent dėl šios priežasties ji pradedantiems kolekcionieriams siūlo orientuotis į jaunus ir dar neatrastus talentus: kolekcionuodami jaunųjų menininkų kūrinius kolekcionieriai palaiko ir remia jų kūrybą, turi galimybę sekti kūrėjų karjerų vingius ir progresą, o vieną dieną galbūt patys galės pasidžiaugti padarę šaunią investiciją.
Antra vertus, Ferrarini įspėja pradedančius kolekcionierius nepirkti kūrinių tiesiogiai iš menininkų, o verčiau iš juos reprezentuojančių galerijų. Taipogi, prieš įsigijant bet kokį naują kūrinį, ji pataria aktyviai konsultuotis su galerijų darbuotojais ir patarėjais meno klausimais, užsibrėžti maksimalų vieno kūrinio biudžetą (pvz. 2500 eurų) ir, pagaliau, gerbti meno rinkos taisykles.
Paulius Andriuškevičius, dailėtyrininkas
