Visgi specialistai pabrėžia, kad, tinkamai nedezinfekavus, neišvalius žaizdos, reguliariai nekeičiant pleistrų ar tvarsčių, net ir mažas odos pažeidimas gali sukelti problemų.
Žaizdų tipai
Žaizda – mechaninis odos (kartais – ir gilesnių audinių) vientisumo pažeidimas.
Pažeidus odą, atsiveria terpė infekcijai. Aplink mus yra daug infekcijos židinių, net ir daiktai, kuriais susižeidžiame, tinkamai neišvalius žaizdos, gali ją užkrėsti. Susižeidus, mūsų organizmas imasi atsakomosios reakcijos: oda patinsta, paburksta, patekus užkratui – supūliuoja.
„BENU vaistinės“ vaistininkės Ingos Norkienės teigimu, norint teisingai pasirūpinti žaizda, pirmiausia reikia nustatyti, kokio tipo sužeidimą patyrėte.
„Yra tam tikri žaizdų tipai, kai būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Tai durtinės, šautinės, kirstinės, plėštinės, kąstinės (gyvūnų įkandimų) žaizdos, taip pat – smarkūs nudegimai ir nušalimai, po kurių ant odos susidaro didelės, vandeningos pūslės. Kitais atvejais – jei žaizdos ne tokios gilios ir pavojingos, pavyzdžiui, nesmarkiai nudegus ar nušalus, nubrozdinus, pritrynus odą ar sumušus, jomis rūpintis galima pačiam.
Žinoma, kilus įtarimui ar būklei pablogėjus, tarkime, žaizdai pradėjus stipriai pūliuoti, taip pat reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją“, – pataria vaistininkė.
Teisinga priežiūra
Žaizdų priežiūra priklauso nuo jų tipo. Vaistininkė I. Norkienė, apžvelgdama žaizdų tipus, išskiria trumpus patarimus, kaip jomis rūpintis.
„Esant durtinei, plėštinei, kirstinei ar kąstinei žaizdai, infekcija patenka giliai į odą, raumenis, todėl, atlikus pirminę pagalbą – sterilia marle, bintu sustabdžius kraujavimą ir dezinfekavus žaizdą (tepant, purškiant jos kraštus), būtina kreiptis į gydytoją. Jei žaizdoje yra giliai įstrigęs svetimkūnis – jo nešalinkite patys, tai padarys medikai. Atminkite, jog įkandus gyvūnui, giliai susižeidus, būtina atlikti skiepus nuo pasiutligės, stabligės.
Nuvykę pas medikus, detaliai papasakokite, kaip susižeidėte – jie nuspręs, kokie skiepai ar kitos papildomos priemonės jums reikalingos“, – pataria I. Norkienė.
Mažiau pavojingas žaizdas – nedidelius nudegimus, nušalimus, nubrozdinimus ar nutrynimus – galima prižiūrėti pačiam, tačiau privalu tai daryti atidžiai.
„Nusibrozdinus odą, paveikiamas tik paviršinis jos sluoksnis, tad užtenka ją dezinfekuoti (tepant, plaunant žaizdos kraštus) ir užklijuoti steriliu pleistru.
Pritrynus pūslę, odą reikėtų papurkšti dezinfekuojamąja priemone, leisti nudžiūti ir užklijuoti specialų pleistrą, padedantį gyti nutrynimams. Panašiu principu gydomi ir nedideli nudegimai ar nušalimai – tik ant jų, dezinfekavus, dedamas hidrokoloidinis tvarstis, sudarantis tinkamą aplinką žaizdos gijimui.
Svarbu atsiminti, kad jei pūslės yra labai didelės – būtina kreiptis į gydytoją. Jis jas prakirps ir išvalys žaizdą. To šiukštu negalima daryti patiems“, – įspėja vaistininkė.
Ypatingos priežiūros, pasak A. Norkienės, reikalauja pragulos. Jos dažniausiai atsiranda nuolat gulintiems ligoniams. Pragulos susiformuoja tose vietose, kuriose yra mažiausias raumenų sluoksnis – alkūnių, juosmens ir raktikaulių srityje. Šios vietos nuolat spaudžiamos, blogiausiai aprūpinamos krauju – tai ir lemia audinių atrofiją.
Pragulos įprastai išvalomos izotoniniu natrio chlorido tirpalu ir, jei žaizda infekuota, gydytojai skiria hidrokoloidinius ar putų tipo tvarsčius su sidabru, turinčius antiseptinių savybių. Svarbu užtikrinti, kad žaizdos nebūtų vėl prispaustos – tam naudojami specialūs lankai, pagalvėlės.
Teisinga žaizdų priežiūra padeda išvengti komplikacijų, taip pat – palengvina ligonių kasdienybę. Nuo lapkričio mėnesio „BENU vaistinėse“ pradedama iniciatyva „Rūpestis gydo žaizdas“. Išsamias konsultacijas gyventojams vaistinėse teiks profesionaliai paruošti farmacijos specialistai, padėsiantys išsirinkti konkrečiam žaizdos tipui tinkamiausias priežiūros priemones.
Galimos komplikacijos
Kiekviena žaizda, net ir menkiausias įpjovimas, yra potencialus užkrato šaltinis. Tinkamai jos nedezinfekavus, pamiršus pakeisti pleistrą ar tvarstį, galiausiai – laiku nesikreipus į medikus, kyla grėsmė rimtoms komplikacijoms.
„Svarbu įsidėmėti, jog žaizdų perišimus privalu atlikti įvertinus žaizdos pobūdį, infekciją. Jei žaizda švari, neinfekuota, tuomet pleistrą ar tvarstį reikėtų keisti 1 kartą per parą, naudojant hidrokoloidinį tvarstį – kas 3–7 dienas. Jei žaizda infekcinė, tuomet tvarstis turi būti keičiamas 2–3 kartus per parą. Tiek pleistrų, tiek tvarsčių negalima nuo žaizdos grubiai plėšti – antraip galite vėl ją pažeisti: prasidės kraujavimas ir žaizda gis iš naujo“, – įspėja vaistininkė.
Netinkamai prižiūrimos, blogai išvalytos žaizdos gali supūliuoti. Nesirūpinant pūliuojančia žaizda, infekcija gali išplisti į gilesnius audinius (pažeisti raumenis, kaulus). Dar viena, itin pavojinga žaizdų komplikacija – sepsis, kitaip – kraujo užkrėtimas.
„Sepsis pasireiškia karščiavimu arba kūno temperatūros sumažėjimu (iki +35,5°C), širdies ritmo sutrikimais, sumažėjusiu viršutiniu kraujospūdžiu ir paraudimais aplink žaizdą. Ne mažiau pavojinga – stabligė, kuria susergama giliai susižeidus. Jei, tvarstant žaizdą, suskaičiavote, kad nuo paskutinio stabligės skiepo praėjo daugiau kaip dešimt metų – privalu tai pasakyti gydytojui: jis paskirs skiepus ir reikiamus vaistus“, – pataria I. Norkienė.
