Prisipažinsiu – nesu Fluxus ar kitos šiuolaikinio meno šakos didelis gerbėjas ar ekspertas, o garsioji Gugenheimo-Ermitažo centro tema, man regis, šiandien tikrai nebegali būti svarstoma ramiai ir dalykiškai.
Kalbama daugiausia apie pinigus, politiką ir asmenis, o ne apie realią kultūros institucijų būklę bei steigimo ar nesteigimo padarinius. Tą patį teigia kalbinti kultūros ekspertai, kurių klausomasi daug mažiau, nei A. Zuoko ar A. Paleckio.
Tačiau kolegų V. Rubavičiaus ir E. Aleksandravičiaus dialogas paskatino pamąstyti apie kitką. „Juk meninį elitą ir profesionalųjį meną ginti – šventa popso pareiga”, - ironiškai rašo V. Rubavičius, čia pat Jurgos Šeduikytės demaršą (atsisakymą priimti apdovanojimą iš A. Paleckio rankų) įvertindamas būtent taip. Dargi negailestingai pridurdamas, jog laukia panašią akciją įvykdant pilietį pravarde Minedas.
Tiesą sakant, lyginti J. Šeduikytę su Minedu, kuris apskirtai nemoka dainuoti, nelabai korektiška, bet tarkime, kad tai skonio reikalas. Įdomesnis yra kitas aspektas, kurį V. Rubavičius išties užkabino labai laiku. Būtent – mūsų eterio žvaigždžių santykis su politika, valdžia, nomenklatūra.
Išskyrus pavienius atvejus, ekscentriškos Vakarų šalių roko ar popso scenos žvaigždės laikosi atokiai nuo politikos, palaiko maištavimo nuotaikas arba net vykdo paralelines programas visokiomis labdarinėmis akcijomis, nevengdamos pabrėžti, kad valdžia yra visai ne gera, nesirūpina skurdu ir yra atitrūkusi nuo žmonių. Tiesa, klausimas ar garsusis humanistas Bono rūpinasi Afrikos vaikais taurios sielos šauksmo vedinas, ar tiesiog tokia jo, kaip žvaigždės, rinkodara, dar irgi gvildenamas.
Visgi, negaliu įsivaizduoti Ozzy Osbourno, Bobo Dylano, o net ir kvaišelės Britney Spears, dirbant valdžiai, agituojant už partijas ir prezidentus, dalyvaujant patriotiniame ugdyme-kvailinime taip, kaip tai vyksta Rusijoje. Kremliaus dvaro „dainorėliams“ iš „Liube“ Vakaruose nerastume jokių analogų. Jau nekalbant apie naujos vados spaliukų, dabar vadinamų „meškiukais“ (“medvežata”, - rus.) „zombinimą“, kuomet jie, nutaisę nelabai gudrių entuziastų minas, Putino kampanijos renginiuose klausosi tokio padlaižiavimo ir stabmeldystės šedevro, kaip “a v čistom pole sistema grad, za nami Putin i Stalingrad” (plynam lauke sistema “Grad”, už mūsų Putinas ir Stalingradas).
Tiesa, Marilyn Monroe buvo pastebėta siautėjant su Kennedy klano vyrais, F. Sinatra laikomas mafijos išpopuliarintu dainininku, o į pensiją išėjęs terminatorius gali tapti gubernatoriumi, tačiau tai veikiau recidyvai, išimtys, o be to - visai kitokio lygio „politizavimasis“.
Lietuvos atveju, kaip ir dera Rusijos ideologine ir kultūrine provincija tebesančiai teritorijai, matome švelnesnį ir dar mažiau kokybišką buvusios metropolijos gairių atkartojimą. Tiesa, operų ir popso “gabalų” savo tautos vadams dar nekuriame, bet AMB vardo mokykla Kaišiadoryse jau realybė. Mūsų pop žvaigždutės, kurios tokiomis tampa padainavusios tris-keturias dviejų-trijų taktų melodijas, pasivaipiusios ekshibicionistų orgijose (pavadintose „realybės šou“), mielai ir už prieinamą kainą aptarnauja agitacines įvairiausių partijų išgertuves klubuose ir provincijos kultūros namuose. Iki „merlinų“ ir „dylanų“, net iki terminatoriaus joms tiek pat kelio, kaip elgetai pėsčiomis iki mėnulio. Tačiau štai agitacinės vakaruškos scena – tikras lobis. Apolitiškumas Lietuvos scenos pažibų protuose reiškia ne dainavimą už pinigus ir nesikišimą į politiką, net ne dalyvavimą tame, kam bent kažkiek pritari, o dainavimą už bet kokią politiką remiančius pinigus. Į erotiškiausio scenos vaikinuko įvaizdį besikėsinęs muzikalusis Deivis tai yra išsakęs tiesiogiai, kuomet parašė jaunųjų konservatorių himną - už pinigus sakėsi parašysiąs ir komunistams. Ž Žvagulis su savo dama, „Geltona“ ar net Erica Jennings taip pat nespjauna į tokį „daugiapartinį“ uždarbį.
Tiesa, sovietmečio saulėlydyje ir Sąjūdžio epochoje, nepriklausomos Lietuvos gyvenimo starte buvo į valdžią gan vakarietiškai – sarkastiškai, piktokai ir net ciniškai žiūrinčių atlikėjų (A. Kaušpėdas, A.Mamontovas ir kt.). Buvo net koncertų už „laisvą spaudą“ ir „laisvą eterį“. Deja, nūnai dominuoja būtent „liaudžiai priklausantys“ šlamšto produkuotojai. Būtent jie yra seniai tapę politikierių, lakstančių po provincijos miestelius ir parodomai verdančių cepelinus, dalinančių dešras ir kiaušinienes bendrininkais. Tai, beje, neturi nieko bendro su privačiu meno mecenavimu. Tie „menininkai“, minimu atveju, telieka „tvarka bus“ arba 1 11 111 1111 ir t.t. „magijos“ priedais ir apipavidalintojais. Jei kas ir gali pakeisti balansą, tai ne S. Nėries citatą apie „priklausymą liaudžiai“ intuityviai sutrumpinęs A. Paleckis, o greičiau jau kažką vertingesnio už komjaunuoliškos „majovkos“ lygio pacypavimą sugebančios dainininkės, kurioms „saliamutės“ etiketės kaip sykis ir nelimpa.
J. Šeduikytės demaršas gal ir nėra didelės pilietinės drąsos pavyzdys, nes, kaip daug kas pastebi, jam suskubo paploti A. Paleckio nemėgstantys politikai ir „galios centrai“. Visgi manau, kad šiuo atveju, prisitaikė būtent plojantieji. Lietuvoje net ir popso rinkodarai bei vadybai nėra įprasta ko nors atsisakyti. Paprastai nekvepia nei pinigai, nei pagyrimų raštai ar blizgučiai, o vadovaujamasi nuostata: „duoda imk, muša bėk“. Būtent ši išimtis ir yra svarbiausia. Tokių reikia ir mene ir politikoje.
Jei jau kalbėsim apie socialinę provokaciją ir jos svarbą, tai A. Paleckio atvejis atrodo dar mažiau įdomus, nei kažkur Olandijoje (berods), pašvinkusia mėsa rotušės kolonas aplipdęs „menininkas“, samprotavęs, jog tenori išprovokuoti diskusiją, o tikras menas turįs truputėlį smirdėti.
