„Taurios“ (arba „rimtos“, arba „aukštos“) muzikos Lietuvoje turime įvairios, geros ir daug. Tokios, kurios negėda groti ir klausytis ne tik namie, bet ir garsiausiose pasaulio salėse. Nemažas būrys specialistų ir entuziastų seniai ir sėkmingai dirba, kad mūsų tautinė aukštoji muzika kuo plačiau pasklistų pasaulyje.
Pasirodo, nepakanka, kad lietuviška muzika būtų pagarsėjusi užsienyje ir užimtų muzikos pasaulyje tokią vietą, kokios ji, mūsų ausimis ir galva, yra nusipelnusi. Muzikos specialistai ne kartą yra minėję, kad tarptautiniuose festivaliuose ir solidžiose koncertinėse programose lietuviška aukštoji muzika arba visai neskamba, arba „nenuskamba“ taip, kaip derėtų. Vieni aiškina, kad lietuviai neturi tokio kompozitoriaus „lokomotyvo“, kuris, tapęs populiariu užsienyje, išgarsintų ir lietuvių muziką. Antai suirus sovietų imperijai muzikos pasaulyje tapo populiarūs kompozitoriai Arvo Piartas, Peteris Vaskas, Gija Kančelis... Iš jų kūrybos nūdienis rimtosios muzikos pasaulis yra susiformavęs nuomonę apie estų, latvių, gruzinų muziką...
Lietuvių muziką pasaulyje lig šiol reprezentuoja M.K.Čiurlionis. O gal klystame? Štai ką šia tema mąsto du garsūs šiuolaikinės „tauriosios“ muzikos kūrėjai – kompozitoriai Algirdas Martinaitis ir Mindaugas Urbaitis.
Mindaugas Urbaitis: Kurti ne amžinybei, o šiandienai
Keista, bet ir mūsų kompozitorių „didžioji trijulė“ (O.Balakauskas – B.Kutavičius – F.Bajoras) vis dar nesugeba „prastumti“ lietuviškos muzikos į pasaulinę rinką. Nors nuveikta šia kryptimi išties nemažai. Bet nedera nusivilti, nuleisti rankų. Antai A.Piarto, G.Kančelio muziką mes pažinojome jau prieš trisdešimt metų, o užsienyje ji buvo atrasta žymiai vėliau. Užsienio kritikai apie A.Piartą rašė: „O mes ir neįtarėme, kad toks nuostabus kompozitorius gyvena šalia mūsų“. Pasirodo, kad „prasimuštum“ užsienyje, patartina ten ir gyventi.
Lietuviška muzika, jei ir skamba festivaliuose, tai lig šiol kaip „Europos pakraščių muzika“. Bet kai tenka kalbėti apie Lietuvą, dažnai klausia, ar P.Vaskas ir A.Piartas yra iš mūsų kraštų. Taip šie kompozitoriai garsina ištisą regioną.
Turime labai daug gerų idėjų, bet kartais koją pakiša techniniai trūkumai. Pavyzdžiui, simfoninės muzikos, jeigu norima, kad ji būtų perkama ir atliekama, orkestruotė privalo būti labai efektinga. Deja, ne visi mūsų kompozitoriai tai geba.
Pasitaiko, kad muzikos kritikai iš užsienio, atvykę ir pasiklausę lietuvių autorių kūrinių, baisiai stebisi dėl publikos sukelto furoro. „Mes nieko čia neišgirdome tokio, dėl ko būtų galima taip džiūgauti“, – sako jie.
Kita vertus – mūsų kompozitorių kūriniai Vakarams kartais skamba pernelyg egzotiškai. Antai kai kurie puikūs B.Kutavičiaus opusai sukurti netradiciniams instrumentams, ir tai tikrai yra kliūtis užsienio atlikėjams dažniau juos įtraukti į savo programas. Ir aš kartais kurdamas jaučiu, kad „prašaunu pro šikšnelę“, nes atsiranda priešprieša: ką įdomu kurti sau pačiam ir kaip rašyti, kad tai būtų įdomu ir perkama didžiojoje muzikos rinkoje?
Jau kuris laikas savo kūrinius gana sėkmingai publikuoju internete. Yra tokia interneto svetainė „www.sibeliusmusic.com“, skirta kompozitoriams, rašantiems muziką kompiuterinės programos „Sibelius“ pagalba. Kadangi šia programa naudojuosi, patalpinau ten keletą savo kūrinių. Svetainės lankytojai gali susipažinti su partitūra, pasiklausyti jos elektroninio varianto ir už nedidelį mokestį nusipirkti natas, jeigu patiko. Aš naudojuosi šia galimybe, kad pademonstruočiau kai kuriuos savo kūrinius potencialiems atlikėjams užsienyje. Tų puslapių dėka dabar jau daugėja ir mano kūrinių atlikėjų.
Pasaulyje labai daug geros muzikos, ir visos jos niekas, net ir labai norėdamas, negalės išgirsti. Stilių ir epochų sumaištis – tarsi pyragas, kurio neįmanoma nei apžioti, nei prakąsti. Tam, kad prasimuštum, reikia žinoti visas muzikinės rinkos plonybes. Reikia ne tik gyventi užsienyje, bet nuolat sukinėtis muzikinių madų, vėjų ir simpatijų verpete.
Ypatingą reikšmę aukštosios muzikos rinkoje vaidina garsiausios natas spausdinančios muzikinės leidyklos – Schott, Boosey & Hawkes, Universal Edition, Edition Peters, Chester Music ir kitos. Jos jau seniai gyvena ne iš natų ir partitūrų pardavimo, o iš to, kad tarpininkauja, siūlo prodiuseriams savo autorius, iš to kartais gaudamos gana žymią dalį jų autorinio atlyginimo.
Apskritai muzika, skirta pasaulinei rinkai, neturėtų būti perdėm sudėtinga, komplikuota. Jos meninė kalba neturėtų būti suprantama tik vienos šalies ar tautos žmonėms. Pasaulinė muzika, kurios kūrėjai pretenduoja išeiti į tarptautinės aukštosios muzikinės komercijos sritį, privalo kurti muziką, kuri „kalbėtų“ su klausytojais esperanto, t.y. visiems suprantama kalba.
Tai, kad dalis geros muzikos yra kuriama ne šiandienai, o amžinybei, – absoliuti netiesa. Net ir garsieji kompozitoriai – Bachas, Šubertas, kiti – buvo pakankamai garsūs jau savo epochoje, kad ir ką apie juos kalbėtų muzikos istorikai. Tiesa, būta jų biografijoje kūrinių, kuriuos publika „atrado“ ar suprato tik po daugelio metų, bet tai nėra tipiškas reiškinys. Kompozitoriui būtina, kad jį išgirstų ir suprastų dabar, kol jis gyvas, kol gyvena žmonės, įkvėpę jį rašyti tokią muziką, kuriems ji buvo parašyta. Todėl ir lietuvių kompozitorių veržimasis į tarptautinės aukštosios muzikos pasaulį yra natūralus ir dėsningas. Reikia nenuleisti rankų ir šia linkme dirbti toliau.
Daiva Parulskienė, Muzikos informacijos centro direktorė, sako, kad jos didžiausia svajonė – sulaukti to momento, kai garsiausi pasaulio festivaliai, orkestrai ir atlikėjai iš internetinio portalo „www.mic.lt“ ar iš leidyklų sužinos apie lietuvių kompozitorius. Kai sukurs jiems tokią šlovę, kokios jie tikrai nusipelnė. Reikia tikėti, kad taip ir bus.
Algirdas Martinaitis: Svetimšaliai nesupranta bičiulystės
Manau, kad kokios nors veikiančios sistemos, skirtos šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrybos „prastūmimui“ į prestižines pasaulio muzikos pozicijas, dabar nėra. Kita vertus, aš nesijaučiu dėl to nepatenkintas ar nuskriaustas. Mano kūriniai, tiek ankstesnieji, tiek naujausieji, užsienyje atliekami beveik pastoviai.
Kitas dalykas, kad lietuviški kūriniai yra atliekami užsienyje atsitiktinai ir priešokiais. Dažniausiai juos groja kameriniai kolektyvai, kurie vyksta į užsienio gastroles. Kartais atlikėjų grupės iš užsienio atlieka lietuvišką muziką Lietuvoje, bet ar vėliau jos groja ją savo repertuare užsienyje – nežinia.
Lietuviška muzika dažniausiai skamba Lietuvos kultūriniuose renginiuose – Lietuvos ar Vilniaus kultūros dienose, lietuviškos muzikos festivaliuose ir pan. Stambiuose tarptautiniuose festivaliuose – rečiau.
Šiuolaikiniai muzikos festivaliai – savotiški renginiai. Labiausiai jų programoms tinka trumpi, 8-12 minučių trukmės kūriniai. Tokiuose festivaliuose lietuvių muzika gali būti atlikta tik vieną kartą ir trumpai, todėl tikėtis dėmesio iš kritikos ar leidyklų netenka.
Dabar Lietuvoje kompozitoriai yra priversti patys pardavinėti savo muziką į užsienį. Tai vykdoma dažniausiai vien asmeninių ryšių dėka. Jokių agentūrų, kurios prekiautų mūsų kompozitorių kūriniais, kiek žinau, nėra. Šioje srityje dirba Daivos Parulskienės centras, bet jo rezultatai žymiai kuklesni, nei tai, ką įmanoma pasiekti per pažintis.
Štai šį pavasarį Kanadoje, Toronte, vyko Vidmanto Bartulio muzikos festivalis. Kiek žinau, toks ypatingas renginys buvo įmanomas tik kompozitoriaus asmeninių ryšių dėka.
Dažnai „įsilaužiu“ į savo bičiulių melomanų ir kompozitorių fonotekas, klausausi įvairios šiuolaikinės muzikos – ir lietuviškos, ir užsieninės. Štai užsienyje (regis, Suomijoje) yra išleista keletas Onutės Narbutaitės kūrinių kompaktinių plokštelių. Tai puiki muzika, kuri galėtų ir privalėtų skambėti geriausiose pasaulio salėse. Bet jos dar niekas „neatrado“. Tos pačios kūrėjos antroji simfonija, atlikta prieš dvejus metus, Lietuvoje liko lyg ir nepastebėta. O užsienyje ji sukėlė tikrą furorą.
Kodėl vienas kūrinys „nuskamba“, o kitas – ne, priklauso nuo įvairių aplinkybių. Štai sykį mano kūrinys „Europos pagrobimas iš Lietuvos“ buvo atliekamas Vokietijoje. Aš ten taip pat atlieku vieną partiją ar vaidmenį, Bitininko. Grojant muzikai vaikštau po sceną apsirengęs kaip bitininkas, pučiu dūmus... Vokiečiai nesuprato, nors ten ir skambėjo parafrazė iš L.Bethoveno Devintosios simfonijos choro. Juk tik lietuviams bitininkas siejasi su bičiulyste, draugyste. Vokiečiai tokių žodinių sąsajų neturi. O kai buvo atliekamas kitas mano kūrinys – „Mirtis ir mergelė“, – į jį vokiečiai reagavo žymiai palankiau, nors jis neturi nieko bendro su F.Šuberto to paties pavadinimo kūriniu. Todėl nereikia stebėtis, kad muzika, mums suprantama ir artima, kartais lieka nesuprasta ir neįvertinta užsienio publikos.
Yra tokių menininkų, kaip, pavyzdžiui, kompozitorius Vainiūnas, dailininkas Kairiūkštis, rašytojas Vienuolis... Jų vertė suvokiama tik mums ir jie neturi jokių šansų pakliūti į tarptautinį madingų vardų sąrašą. Nuo to jie nepasidarys nei blogesni, nei geresni. Todėl kai rašau, tikrai negalvoju, ar mano muzika skambės užsienyje. Galų gale, esame tokia karta ir mums jau per vėlu persiorientuoti. Tai – jaunesnių žmonių darbas.
Dabar iš visų šiuolaikinių kompozitorių, atstovaujančių Lietuvą, populiariausias yra Vykintas Baltakas (Bieliauskas). Jis jau 10 metų gyvena Vakaruose, ten subrendo ir jau žino, kaip reikia rašyti muziką, kad prasimuštum. Ir jis po truputį prasimuša, jo kūriniai ten jau skamba. Bet jo kūriniai gimė toje aplinkoje, o ne čia.
parengė Julijus Lozoraitis, [email protected]
Savaitraštis „Laikas“, 2003 10 03, www.laikas.net
