Straipsnyje J.F. Kennedis buvo vaizduojamas kaip drąsus ir pasiruošęs veikti lyderis, niekada nepraradęs savitvardos. Tačiau A. Stevensonas buvo aprašomas kaip Nevilį Chamberlainą primenantis nuolaidžiautojas.
„Adlai norėjo Miuncheno“, – publikacijoje buvo cituojamas vienas pareigūnas. Straipsnio autoriai Stewartas Alsopas ir Charlesas Bartlettas buvo artimi J.F. Kennedžio draugai. Jie apkaltino A. Stevensoną, esą jis buvo vienintelis prezidento patarėjas, nesutikęs su bendra J.F. Kennedžio patarėjų nuomone ir „norėjęs iškeisti JAV bazes į Kubos bazės panaikinimą.“ Publikacijoje buvo pašaipiai pabrėžiama: „Kyla mažai abejonių, kad jis pirmenybę teikė politinėms deryboms, o ne kariniams veiksmams.“
Ši istorija buvo „melagiena“ – mitinis pasakojimas apie tai, kaip buvo rastas raketų krizės sprendimas, tarnavęs J.F. Kennedžio ir jo Baltųjų rūmų politiniams tikslams. Jis padėjo paslėpti tuo metu politiškai nepatogią tiesą apie visą raketų krizės sagą: siekdamas išvengti branduolinio karo J.F. Kennedis slapta priėmė A. Stevensono patarimą ir išgabeno savo branduolines raketas iš Turkijos mainais už tai, kad Sovietų Sąjunga išgabentų savąsias iš Kubos.
„Krizės metu“ autoriai ne tik nesąžiningai apšmeižė A. Stevensoną, kurio atkaklūs raginimai teikti pirmenybę deryboms, o ne jėgos naudojimui, padėjo išgelbėti pasaulį, bet dar blogiau – šis klaidingas atpasakojimas padėjo formuoti naują JAV užsienio politiką, pagrįstą netiksliomis Karibų krizės pamokomis. Tai neabejotinai turėjo įtakos perdėtam pasitikėjimui jėga ir karu, vietoje dialogo ir derybų.
J.F. Kennedis, kuris, pasak vėlesnių šio įvykio pasakojimų, bendravo su žurnalistais, kai jie rašė šią istoriją, savo laiške A. Stevensonui nepateikė jokio atsiprašymo. „Tik dar kartą norėjau pasakyti, kaip aš apgailestauju dėl nemalonaus šurmulio, kurį sukėlė „Saturday Evening Post“ publikuoti teiginiai, – rašė prezidentas. – Aš žinau, kad jūs sutinkate su mano nuomone, jog šis šurmulys nutils, kaip nutilo ir visi kiti.“
Šurmulys, laikui bėgant, nurimo, tačiau Karibų krizė ištisus dešimtmečius liko svarbiu įvykiu JAV užsienio politikoje. Išties, net ir praėjus 60-čiai metų, kai kyla baimės, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Ukrainoje panaudos taktinius branduolinius ginklus, šio įvykio svarba dabar atrodo didesnė nei bet kada anksčiau.
„Pirmą kartą nuo Karibų krizės mes susiduriame su tiesiogine branduolinių ginklų panaudojimo grėsme, jeigu įvykiai ir toliau rutuliosis taip, kaip dabar“, – šį mėnesį perspėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, lyg užsimindamas, kad tarptautinė bendruomenė ir vėl susiduria su „galimu armagedonu“.
Pasauliui judant dar vienos krizės link, atrodytų protinga prisiminti istoriją, kaip ir kodėl J.F. Kennedis „paaukojo“ A. Stevensoną ir tiesą apie raketų krizės sprendimą bei kokių pamokų galime išmokti iš šios istorijos. Dabar visam pasauliui prieinami dokumentai ir nuorašai iš valstybės archyvų leidžia mums papasakoti šią istoriją išsamiau ir tiksliau nei bet kada anksčiau.
Stevensono vaidmuo
Nuo pat krizės pradžios 1962 m. spalio 16 d. A. Stevensonas buvo pats svarbiausias, nors ir dažnai neįvertinamas, prezidento patarėjas. Tą rytą CŽA pirmą kartą informavo J.F. Kennedį apie Kuboje buvo dislokuotas raketas. Popietę A. Stevensonas jau buvo susiplanavęs susitikimą su prezidentu. Iškart po krizės valdymo susirinkimo su Nacionalinės saugumo tarybos vykdomuoju komitetu J.F. Kennedis asmeniškai susitiko su A. Stevensonu Baltuosiuose rūmuose.
Pirminis komiteto patarėjų nutarimas buvo paleisti raketas, kurios sunaikintų Kuboje esančias raketų saugojimo vietas. Pirmąją krizės sprendimų ieškojimo dieną prezidentas atkakliai palaikė šią poziciją. „Mes sunaikinsime tas raketas, – J.F. Kennedžio žodžius komitetui užfiksavo garso įrašymo sistema, kurią vos prieš kelis mėnesius pats prezidentas liepė įdiegti visose Baltųjų rūmų susitikimų salėse. – Taigi man atrodo, kad mums nereikia ilgai laukti. Mes turime ruoštis.“
J.F. Kennedis išreiškė šią poziciją ir per savo asmeninį susitikimą su A. Stevensonu. „Manau, kad galėtume juos sunaikinti apšaudydami iš oro. Arba galime imtis kitų žingsnių, dėl kurių jie nebegalėtų pasinaudoti šiais ginklais“, – savo JTO ambasadoriui sakė prezidentas. Bet A. Stevensonas iš karto patarė prezidentui apsvarstyti diplomatines priemones.
„Nevykdykime oro antskrydžių, neapsvarstę taikių sprendimo būdų“, – atsakė jis. A. Stevensonas teigė, kad prieš pasinaudodamas didelės rizikos karine jėga, J.F. Kenedis turėtų susisiekti su tuometiniu sovietų lyderiu Nikita Chruščiovu, su Kubos vadovu Fideliu Castro, pasitarti su sąjungininkais Europoje, kurie į šią situaciją gali žiūrėti visiškai kitaip, ir sukurti sąlygas deryboms.
„Sprendimas pradėti ar rizikuoti pradėti branduolinį karą, geriausiu atveju, pasės nesantaiką, o istorija paprastai nėra vertinama atsižvelgiant tik į tos akimirkos nuotaikas“, – A. Stevensonas švelniai perspėjo J. F. Kennedį privačiame memorandume, kuris prezidentui buvo pristatytas kitą rytą.
A. Stevensono slaptoje atmintinėje buvo pateikta daug nuogąstavimų bei rekomendacijų, kaip būtų galima protingai ir šaltai suvaldyti šią krizę. Visų pirma, ir svarbiausia, jis ragino prezidentą apsvarstyti mainų galimybę: JAV pašalins kai kurias savo raketų paleidimo sistemas Europoje, jeigu Sovietų Sąjunga atsitrauks iš Kubos.
„Pripažįstu, turiu daug abejonių dėl siūlomos strategijos, – kalbėdamas apie planus smogti Kubos raketų aikštelėms, rašė jis – Todėl tik pasikartosiu, kad būtų aišku: JAV buvo, yra ir bus pasirengusi derėtis dėl bazių iškeldinimo ir kitų klausimų.“ Jis ryžtingai ragino prezidentą pasiūlyti šią taktiką komitetui. Omenyje turėdamas neapskaičiuojamas išpuolio prieš Kubą pasekmes, jis pabrėžė: „Manau turėtumėte aiškiai pareikšti, kad prieš ką nors pradėdami, turime suprasti, jog dėl raketų bazių iškeldinimo bet kurioje pasaulio vietoje galima derėtis.“
A. Stevensonas priminė apie savo pasiūlymą susisiekti su N. Chruščiovu ir F. Castro, ir tai daryti tada, kai J.F. Kennedis bus pasirengęs apie šią situaciją prabilti viešai: „Būtų klaidinga dabar atskleisti, kad ataka yra neišvengiama.“ Savo privatų laišką A. Stevensonas baigė rašydamas: „Šantažui ir grasinimams – ne. Taip deryboms ir blaiviam mąstymui.“
Raketų mainai
Kaip 2020 m. išleistoje knygoje „Lošimas iš armagedono: branduolinė ruletė nuo Hirošimos iki Kubos raketų krizės“ rašė istorikas Martinas J Sherwinas: „Adlai stiprus ir ankstyvas skatinimas ieškoti taikių situacijos sprendimo būdų, padėjo pagrindus J.F. Kennedžiui imtis būtent to.“
Iš tiesų per ateinančias 10 dienų J.F. Kennedis paklausė beveik visų pirminių A. Stevensono rekomendacijų. Vietoje oro antskrydžio, kurį palaikė daugybė karingai nusiteikusių komiteto narių, jau spalio 20 d. J.F. Kennedis buvo apsisprendęs imtis laikinų veiksmų, kuriuos pasiūlė tuometinis JAV gynybos sekretorius Robertas McNamara ir kuriuos stipriai palaikė A. Stevensonas, valstybės sekretorius Deanas Ruskas, valstybės sekretoriaus pavaduotojas George‘as Ballas ir kiti: karinis laivynas izoliuos salą, kad jie laimėtų daugiau laiko deryboms ir spaustų N. Chruščiovą persvarstyti sprendimo dislokuoti raketas Kuboje kvailumą.
Tą pačią dieną, siekiant įtikinti prezidentą įtraukti „politinę programą“ į jo viešą atsaką dėl raketų dislokavimo Kuboje, A. Stevensonas komitetui pasiūlė išsamų derybų planą. Būtent jis tapo vėlesnio politinio išpuolio prieš jį „Saturday Evening Post“ straipsnyje įkvėpimu. Savo plane jis ragino derėtis dėl Kubos „neutralizavimo ir demilitarizacijos“, JTO taikos palaikymo ir situacijos stebėjimo pajėgų dislokavimo šalyje bei J.F. Kennedžio ir N. Chruščiovo susitikimo branduolinių ginklų klausimui spręsti.
Plane buvo ir siūlymas iškeisti Gvantanamą į sovietinių įrenginių pašalinimą iš Kubos, kuris ne tik, „parodytų mūsų išmintį ir gerą valią“, bet ir suteiktų galimybę vėlesnėms deryboms dėl JAV raketų Turkijoje ir Italijoje. „Politinės programos įtraukimas į pirminę kalbą įtvirtintų svarbiausią dalyką: kad JAV nori politinio susitarimo, o ne karinio įsitraukimo“, – savo memorandume tikino A. Stevensonas. J.F. Kennedis atmetė platesnius pasiūlymus, nors ir paliko perspektyvą tolimesnėms diskusijoms dėl abipusio raketų bazių iškeldinimo.
Spalio 22 d. per televiziją transliuotoje dramatiškoje J.F. Kennedžio kalboje, kurios metu jis pranešė apie aptiktas raketas ir jūrų blokados įvedimą, jis pagrasino, tačiau nežadėjo imtis karinių veiksmų: „Mes per anksti ir be reikalo nerizikuosime pradėti pasaulinio branduolinio karo, kurio net ir pergalės vaisiai būtų tik pelenai mūsų burnose, – sakė prezidentas. – Tačiau mes taip pat nebijome rizikuoti, jeigu susidursime su tokiu pavojumi.“
Jis su N. Chruščiovu bendravo ne tik diplomatiniais laiškais. Baltieji Rūmai atvėrė kelis kitus kanalus. Vienas jų –prezidento artimas draugas Charlesas Bartlettas (galiausiai tapęs vienu iš „Saturday Evening Post“ straipsnio autorių), kuris pristatė žinutę sovietų žvalgybos atstovui Vašingtone. Spalio 26 d. J.F. Kennedis davė leidimą slaptai bendrauti su F. Castro, perduodant žinutes per savotiška tarpininke tapusią Brazilijos vyriausybę.
Krizės įkarštyje N. Chruščiovas įtraukė raketų bazių mainus į komiteto darbotvarkę pranešimu, kuris spalio 27 d., 9 val. ryto buvo transliuojamas per Maskvos radiją. Jame teigiama, kad Sovietų Sąjunga išgabens savo raketas iš Kubos, jeigu „JAV, iš savo pusės, pašalins savo analogiškus ginklus iš Turkijos.“
Dar vakarą prieš tai Baltieji rūmai gavo privatų laišką iš Sovietų Sąjungos lyderio, kuriame teigiama, kad jis atitrauks raketas, jeigu J.F. Kennedis viešai pažadės niekuomet neįsiveržti į Kubą. Dabar sovietų lyderis pradėjo kelti savo reikalavimus.
Dauguma vyriausiųjų J.F. Kennedžio patarėjų prieštaravo raketų apsikeitimui, tikindami, kad NATO sąjungininkės apleidimas šios krizės įkarštyje būtų mirtinas smūgis NATO aljansui. Tačiau Baltųjų rūmų garso įrašymo sistema įrašė prezidentą iš anksto galvojant apie tai, kaip atrodytų šis pasiūlymas, kilus karui tarp dviejų supervalstybių.
„Aš tik mąstau apie tai, ką mes turėsime padaryti per vieną dieną – išsiųsti apie 500 lėktuvų ir galbūt pradėti invaziją tik todėl, kad nenorime išgabenti savo raketų iš Turkijos, – svarstė J.F. Kennedis. – Mes visi žinome, kaip greitai išgaruoja visų ryžtas, praliejus kraują. Būtent tai atsitiks su NATO. Kai sovietai visą tai pradės ir užgrobs Berlyną, visi sakys: „Na, Turkijos mainai buvo visai geras pasiūlymas.“ Tai ir yra sudėtingiausia. Šiandien atrodo, kad turėtume atmesti tokį pasiūlymą, bet taip nebeatrodys po to, kai imsimės kokių nors veiksmų.“
Nežinant jo vyriausiesiems patarėjams – tarp jų ir A. Stevensonui – J.F. Kennedis tyliai nusprendė, kad tokie mainai, jeigu jie būtų atlikti visiškai slaptai, būtų pakankamai lengvas sprendimas, padėsiantis išvengti branduolinės katastrofos.
Spalio 27 d. vakarą – vadinamą „Juoduoju penktadieniu“, nes tądien virš Kubos sovietai numušė U-2 šnipinėjimo lėktuvą, o atviroje jūroje įvyko JAV karinio jūrų laivyno ir sovietų povandeninio laivo „Foxtrot“, ginkluoto branduolinėmis galvutėmis, akistata – J.F. Kennedis pasiuntė savo brolį Robertą Kennedį sudaryti slaptą sandorį su Anatolijumi Dobryninu, tuometiniu Sovietų Sąjungos ambasadoriumi JAV.
R. Kennedis jam pažadėjo, kad per kelis mėnesius JAV pradėtų savo „Jupiter“ raketų Turkijoje išardymo darbus. Tačiau dėl tam tikrų įsipareigojimų NATO, J.F. Kennedžio administracija niekada viešai nepripažino šio sandorio.
N. Chruščiovas, lygiai taip pat kaip ir JAV prezidentas, siekė kuo greičiau rasti šios krizės sprendimą. Spalio 28-osios rytą, J.F. Kennedžiui ruošiantis eiti į bažnyčią, Maskvos radijuje pasigirdo nauja Sovietų Sąjungos lyderio žinutė: „Sovietinė valdžia išleido naują įsakymą išardyti ginklus, kuriuos jūs laikote puolamaisiais, ir grąžinti juos į Sovietų Sąjungą.“ J. F. Kennedis atsakė paskelbdamas pranešimą, kuriame N. Chruščiovo sprendimą jis vadino: „Svarbiu indėliu į taiką“. Branduolinio susinaikinimo grėsmė atslūgo. Visas pasaulis pagaliau galėjo atsikvėpti.
Istorijos pamokų iškraipymas
Karibų krizė buvo išspręsta diplomatija, derybomis ir kompromisais. Tačiau šis faktas tapo viena didžiausių šio vos katastrofa netapusio įvykio paslapčių. Siekiant išsaugoti šią paslaptį Baltieji rūmai sukūrė naratyvą, kad sovietai patys nusprendė atsitraukti, pamatę tvirtą J.F. Kennedžio administracijos ryžtą.
Pirmajame „Saturday Evening Post“ publikacijos sakinyje, kurį, kaip tvirtinama, parašė D. Ruskas, teigiama: „Mes žiūrime vienas kitam akis į akį, ir panašu, kad kitas vyrutis ką tik sumirksėjo.“ Ši eilutė tapo ikoniška visos Karibų krizės santrauka. Kaip pastebėjo raketų krizės istorikas Sheldonas Sternas, šis straipsnis buvo puikiai suderintas su administracijos kuriamu pasakojimu, jog prezidentas atmetė siūlymą iškeldinti raketas iš Turkijos, mainais už raketų išgabenimą iš Kubos, ir privertė sovietus atsitraukti.
Priekaištaudami A. Stevensonui už jo sumanių idėjų plėtojimą – idėjų, kurias J.F. Kennedis galiausiai įgyvendino – Baltieji rūmai dar labiau atsiribojo nuo realybės apie tai, kaip jiems pavyko išvengti branduolinio karo ir kaip krizė baigėsi.
Kelios dienos po „Saturday Evening Post“ istorijos publikavimo, spaudoje paplito gandai, kad J.F. Kennedis ruošėsi atleisti A. Stevensoną, nepaisant to, kad tuo metu jis derėjosi dėl JTO sankcionuoto susitarimo oficialiai baigti Karibų krizę. „Pietavau JTO ir tai mane išvargino, – JAV Valstybės departamente G. Ballui sakė A. Stevensonas. – Nesupratau, kokią įtaką turės šis straipsnis... Jis padarė nesuvokiamą žalą.“
Išslaptinti Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento dokumentai atskleidžia, kad tiek G. Ballas, tiek J.F. Kennedžio patarėjas Arthuras Schlesingeris jaunesnysis ragino prezidentą apginti savo ambasadorių JTO. A. Schlesingeris apsilankė pačiame Ovaliajame kambaryje, kur sakė prezidentui, jog „Alsopo ir Bartletto publikacija apie Stevensoną yra klaidinga beveik visomis prasmėmis.“
Jis pateikė savo rekomendacijas, kaip turėtų skambėti paneigimai, jog jų istorija yra „melaginga ir kenkėjiška“, kuriuos galėtų išplatinti Baltieji rūmai. Kai Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Pierras Salingeris kitą dieną vykusioje spaudos konferencijoje nesugebėjo pasmerkti šios publikacijos, A. Schlesingeris išsiuntė dar griežtesnę žinutę J.F. Kennedžiui, bandydamas įtikinti prezidentą asmeniškai paneigti A. Stevensonui metamus kaltinimus ir leisti A. Schlesingeriui imtis „atsakomojo nutekinimo“ veiksmų – pasidalinti slapto A. Stevensono memorandumo dalimis su „The New York Times“.
Vietoje to, J.F. Kennedis nusprendė išsiųsti A. Stevensonui jį palaikantį laišką ir patikėjo A. Schlesingeriui nutekinti jį spaudai. Laiške prezidentas rašė, jog jis apie raketų krizę nekalbėjo nė su vienu žurnalistu. Kadangi buvo žinoma, jog Ch. Bartlettas yra artimas prezidento draugas, tai J.F. Kennedis rašė manęs, jog visi straipsnyje išreiškiami priekaištai bus nutaikyti į jį. „Aš nenorėjau jam ar bet kokiam kitam mano draugui žiniasklaidoje nurodinėti, kokiomis temomis jie gali rašyti, o kokiomis – ne“, – nurodė J.F. Kennedis.
Tačiau iš tiesų prezidentas buvo kalbėjęsis su Ch. Bartlettu apie būtent tas ištraukas, kuriose minimas A. Stevensonas, taigi jis puikiai žinojo, kaip šiame straipsnyje vaizduojamas jo patarėjas. Ch. Bartlettas vėliau pasakojo, kaip jis dar prieš publikavimą parodė J.F. Kennedžiui šią ištrauką, taip suteikdamas jam galimybę patvirtinti arba paneigti joje minimus faktus. „Jis pasižiūrėjo į mane tokiu atsargiu žvilgsniu, bet pasakė: „Girdėjai apie tai?“ Atsakiau: „Taip, mes turime tokios informacijos.“ Jis pasakė: „Ar dėsi tai į straipsnį?“ Atsakiau: „Taip.“, – pasakojo vienas iš straipsnio autorių.
Kartą vienas žurnalistas tiesmukai paklausė Ch. Bartletto, ar J.F. Kennedis kada nors jį pasivedė tave į šalį ir pasakė: „Žiūrėk, tu klysti čia ir čia.“ Ch. Bartlettas atsakė: „Ne, manau, kad jam atrodė, jog šis straipsnis buvo tikslus. Manau jis sutiko su visais jo aspektais.“ Ch. Bartletto kolega, S. Alsopas, savo memuaruose vėliau rašė, kad J. F. Kennedis netgi pats redagavo kai kurias šio straipsnio dalis – jis išbraukė A. Stevensonui palankią pastraipą ir paliko palyginimą su Miunchenu.
Po straipsnio publikavimo J. F. Kennedis gruodžio 12 d. surengė spaudos konferenciją, kurioje susilaukė daugybės klausimų apie A. Stevensoną ir veiksmus, kuriuos jis palaikė, ieškant galimų krizės sprendimų. Prezidentas atsisakė „apibūdinti, patvirtinti ar bet kokiais kitais būdais aptarti pozicijas“, kurių laikėsi jo patarėjai. „Manau, kad šį klausimą vertėtų palikti istorikams“, – atkirto J.F. Kennedis.
Istorikams prireikė net 27-erių metų raketų krizės įrašams atskleisti. 1989 m. Maskvoje buvo surengta konferencija apie Karibų krizę, į kurią atvyko ir buvę sovietų bet J.F. Kennedžio administracijos atstovai. Konferencijos metu A. Dobryninas pirmą kartą pasidalino žinute, kurią jis išsiuntė į Maskvą po jo 1962 m. spalio 27 d. susitikimo su R. Kennedžiu.
Kalbant apie Turkiją, „prezidentas J.F. Kennedis yra pasiruošęs šiuo klausimu sutikti su N. Chruščiovu“, – žinutėje buvo cituojamas R. Kennedis.
R. Kennedis teigė, kad jiems prireiks „4–5 mėnesių“ atitraukti savo bazes iš Turkijos. Tačiau prezidentas Turkijos klausimu nieko negali sakyti viešai, vėl pakartojo R. Kennedis. Tuomet R. Kennedis perspėjo, kad jo komentarai apie Turkiją yra ypatingai konfidencialūs: be jo ir jo brolio, Vašingtone apie šią situaciją žinojo tik 2–3 žmonės.“
Konferencijoje dalyvavo ir Theodore‘as Sorensenas, kuris po R. Kennedžio nužudymo 1968 m. suredagavo jo ypač populiarią atsiminimų knygą „Trylika dienų“. „Turiu prisipažinti savo kolegoms iš Amerikos bei kitiems, kurie šiandien čia dalyvauja, – pranešė jis. – Aš buvau Roberto Kennedžio knygos redaktorius. Ji iš tikrųjų buvo tų trylikos dienų dienoraštis. Ir jo dienoraštyje buvo labai aiškiai parašyta, kad Turkija yra šio susitarimo dalis. Bet tuo metu Amerikoje tai vis dar buvo laikoma didele paslaptimi... Todėl nusprendžiau išbraukti tai iš jo atsiminimų“.
Tuo metu iš dalies išgalvota istorija apie tai, kaip buvo išspręsta raketų krizė, jau buvo tapusi užsienio politikos folkloru. Nei viename iš ankstyvųjų svarbiausių J.F. Kennedžio patarėjų memuarų, pavyzdžiui, A. Schlesingerio ar T. Sorenseno, nebuvo tikrosios šio įvykio istorijos. Šie negalutiniai pasakojimai tapo užsienio politikos modelių ir paradigmų pagrindu politologo Grahamo Allisono daug populiarumo susilaukusioje knygoje „Sprendimo esmė: Karibų raketų krizės paaiškinimas“. Visa karta mokslininkų, analitikų, užsienio politikos formuotojų ir net prezidentų išmoko neteisingas pamokas iš paties svarbiausio modernių laikų konflikto tarp dviejų supergalių.
Tačiau praėjus 60-čiai metų J. Bideno administracija bent jau turi išsamesnius istorinius įrašus, kuriais gali remtis JAV politikai ir visas pasaulis, susidurdami su nauja branduolinio amžiaus krize. Lieka neaišku, ar raketų krizės pamokos bus naudingos siekiant išvengti situacijos eskalavimo kare tarp Rusijos ir Ukrainos.
